Spausdinti

Instituto istorija

Instituto įkūrimas

1918-1919 metai Lietuvoje aprašyti įvairiais aspektais. 1919 m. Vilniaus okupacija atėmė vienintelę Lietuvos aukštąją mokyklą- Vilniaus universitetą. 1919 m. liepos 13 d. grupė medikų spaudoje paskelbė pareiškimą apie būtinumą sudaryti sąlygas užbaigti medicinos studijas iš įvairių Europos miestų į Lietuvą sugrįžusiems studentams. Išrinkti studentų atstovai apie tai surašė memorandumą, kuris buvo Įteiktas Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentui ir Kauno medicinos draugijai. Valdžia dar nespėjo sureaguoti, o Medicinos draugija kartu su studentais paruošė Aukštųjų medicinos kursų programą, sudarė sąmatą ir įteikė Vyriausybei. Nelaukdama formalaus Vyriausybės atsakymo, Medicinos draugija nusprendė savarankiškai įsteigti medicinos kursus, kuriuose galėtų užbaigti studijas IV ir V kursų studentai. Tai įvyko 1919 m. spalio 6 d., o praėjus vos keliems mėnesiams, t.y. 1920 m. sausio 27 d., buvo iškilmingai atidaryti Aukštieji kursai ir kitų specialybių studentams, kurie 1922 m. vasario 16-ąją tapo Kauno universitetu. Simboliška, kad pirmasis aukštojo mokslo žingsnis buvo anatomijos paskaita, kurią 1920 m. sausio 20 d. perskaitė Karo ligoninės chirurgas Jurgis Žilinskas. Jis ir tapo anatomijos instituto įkūrėju. Anatomijos institutui buvo paskirtas namas Mickevičiaus gatvėje. Po metų kieme pastatė kitą namą ir pavadino jį "Anatomikumu". Abiejuose namuose įsikūrė preparavimo salė, auditorija, anatomijos muziejus, morgas, laboratorija, biblioteka, chemikalų sandėlys ir kiti anatomijos ūkiui būtini skyriai.

Pirmąjį instituto kolektyvą sudarė laikinai profesoriaus pareigas einantis Jurgis Žilinskas, vyresniosios asistentės Liuda Tumaitė-Jaraškienė ir Juzė Bubėnaitė, jaunesnieji asistentai Julius Bučas, J. Statkevičius, Aleksandras Savickas, Voldemaras Grolis, laborantas Juozas Jaržemskas ir preparatorius Stasys Daugėla. Vėliau (1927-1932) institute dar dirbo vyresnysis asistentas Antanas Aleknavičius, jaunesnieji asistentai Juozas Ambrazas, Jonas Čeponis, Juozas Jaržemskas, Kostas Nakvedavičius, Bronius Stukas, vyresnysis laborantas Vytautas Avižonis, preparatorius Jonas Radvinauskas ir demonstratorė Ida Kronikaitė. 1936 m. į institutą atėjo J. Dobrovolskaitė-Tiknienė, Romualdas Masalskis, o 1940 m. – Artūras Jurgutis. Iki karo institute epizodiškai dirbo A. Paprockas, V. Tamasionis, L. Damijonaitis, S. Pavilonis ir O. Slavinskaitė-Sruogienė. Kadrų kaita buvo didelė, nes vyravo nuomonė, kad norintiems tapti chirurgais pravartu pabūti anatomais. Iš tikrųjų, žymiais chirurgais tapo buvę anatomijos instituto bendradarbiai J. Jaržemskas, A. Aleknavičius, A. Paprockas, V. Tamasionis, L. Damijonaitis, o po karo - Jonas Platūkis, Jonas Šošas, Leonas Kondrotas, Gintas Sabalys ir kt.

 

Institutas karo metais ir vėliau

Kauno universitete anatomija buvo dėstoma medicinos ir gamtos-matematikos fakultetų studentams. Be to, anatomijos preparavimo salėje (prozektoriume) buvo rengiamos ginekologijos ir topografinės anatomijos pratybos. Vienintelis žinių šaltinis buvo anatomijos paskaitos. Dėl to prof. J. Žilinskas labai stengėsi išleisti lietuviškų vadovėlių. Kadangi visą anatomiją apimantį vadovėlį greitai parašyti ir išleisti buvo sunku, imta leisti atskirus anatomijos skyrius. 1924 m. pasirodė "Neurologijos paskaitos", 1931 m. - "Osteologija ir sindesmologija" ir 1934 m. - "Splanchnologija". Be studijoms reikalingos medžiagos šiems vadovėliams buvo lemta tapti lietuviškos medicininės terminijos ištaka. Kita ne mažiau svarbi instituto veikla buvo nukreipta į demonstracinės medžiagos organizaciją ir anatomijos muziejaus kūrimą. Prof. J. Žilinskas, studijavęs Dorpato universitete, lankęsis Sankt Peterburge ir tobulinęsis Miunchene, matė geriausius to meto anatomijos muziejus ir suprato, kad anatomijos studijos be anatominių preparatų nieko vertos. Todėl anatomijos muziejaus kūrimui buvo nukreiptos visos instituto jėgos. Jau pirmomis instituto gyvavimo dienomis V. Starostinas (vėliau LVA anatomijos katedros docentas) pagamino ir surišo 20 skeletų, kurie ir tapo pirmaisiais muziejaus eksponatais. Prof. J. Žilinsko paskatinti muziejaus eksponatus gamino visi - ir bendradarbiai, ir studentai, tačiau didžiausią ir vertingiausią indėlį įnešė I. Kronikaitė ir J. Radvinauskas.

Pradžioje sąlygos Anatomijos instituto kūrimui buvo sunkios. Didelis ir sudėtingas ūkis duso mažose ir nepritaikytose patalpose. Viltį teikė naujų medicinos fakulteto rūmų statyba, kuri prasidėjo 1931 m. Dėl rūmų statybos nugriautas vienas anatomijos instituto pastatas dar labiau apsunkino darbo sąlygas. Prof. J.Žilinskas buvo rūmų statybos organizacinio komiteto narys ir išrūpino institutui visą vakarinį Medicinos rūmų fligelį. 1933 m. iškilmingai atidarytuose naujuose medicinos fakulteto rūmuose anatomijos institutui teko jam pritaikytos patalpos, kuriose buvo įrengtos erdvus prozektoriumas, morgas, griaučių ruošimo laboratorija, anatomijos muziejus su preparatų ekspozicijai skirtais baldais bei kita anatomijos studijoms reikalinga įranga.

Sunkiu ir pasiaukojančiu darbu sukurtame Anatomijos institute jo kolektyvui ilgai dirbti neteko. 1940 m. įvykiai užbaigė pirmąjį instituto gyvavimo etapą. Prof. J. Žilinskas išvažiavo į Lietuvai grąžintą Vilnių, kur pradėjo vadovauti Vilniaus universiteto Anatomijos katedrai. 1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, kur 1957 m. mirė (1957 03 15, Voterberis, Konektikuto valstija).

Išvykus prof. J.Žilinskui į Vilnių, 1940-1944 m. institutui vadovavo R. Masalskis, o asistentais dirbo A. Jurgutis, J. Dobrovolskaitė-Tiknienė, L. Petrauskas ir J. Kaveckas. Medicinos fakultete tvyrojo netikrumo atmosfera. Fakulteto rūmai buvo nešildomi ir neapšviesti. Pratybos prozektoriume vyko žvakių ir spingsulių šviesoje. Visi jautė suėmimo ir išvežimo į Vokietiją grėsmę. Pagaliau 1943 m. kovo 19 d. neaiškią ir miglotą ateitį "nušvietė" įsakymas uždaryti medicinos fakultetą, o į paskaitas susirinkusius studentus pasitiko vokiečių kareiviai. Nors vėliau buvo gautas leidimas tęsti studijas vyresnių kursų studentams, tačiau pirmieji du kursai liko uždaryti. J. Dobrovolskaitė-Tiknienė ėmėsi iniciatyvos ir prie prof. K. Baršausko bei prof. J.Purėno suorganizuotų technikos kursų įsteigė medicinos technikų skyrių, kurio studentams dėstė anatomijos kursą pagal Medicinos fakulteto programą.

Karo ir okupacijų mašina negailestingai niokojo Anatomijos instituto turtą, nors bendradarbiai pagal išgales jį pasiaukojančiai globojo. Taip savo namuose ar pas pažįstamus pavyko išsaugoti turto dalį.

1944 m. vėl pradėjo veikti Kauno universitetas su Medicinos fakulteto gydomuoju, stomatologijos ir farmacijos skyriais. Anatomijos institute buvo tik du prieškariniai bendradarbiai - A. Jurgutis ir J. Dobrovolskaitė-Tiknienė. Jie ir pradėjo pirmuosius anatomijos užsiėmimus. Po metų, didėjant į pirmą kursą priimamų studentų skaičiui, į katedrą atėjo J. V. Nainys, o vėliau H. Gintautas, E. Gintautienė, L. Steponavičius, V. Steponavičienė, V. Sakalauskaitė-Rechlevičienė, V. Krisiukėnaitė, B. Jakubauskaitė, E. Miliūnaitė-Strockienė, A. Urbonas, R. Skačkauskaitė-Mikėnienė, o dar vėliau ir dabartiniai bendradarbiai. Pagal seną tradiciją be jau paminėtų iš Anatomijos isntituto į praktinę mediciną išėjo H. Gintautas (rentgenologas), E. Gintautienė (akušerė-ginekologė), J. V. Nainys (teismo medikas), P. Berūkštis (otorinolaringolo-gas), V. Ksivickas (infekcionistas), R. Gailys (patologoanatomas), G. Sabalys (chirurgas-stomatologas). Dideli nuopelnai priklauso ilgamečiam Anatomijos instituto laborantui Jonui Želviui, ant kurio pečių buvo uždėta sunki instituto ūkio našta ir su kuria jis puikiai tvarkėsi.

1944-1967 m. iki paskutinės gyvenimo dienos katedrai vadovavo docentas A. Jurgutis (išskyrus 1950-1957 m.), kai ji buvo sujungta su histologijos-embriologijos katedra, vadovaujama prof. B. Abraičio). Visa savo veikla jis tęsė prieškarines tradicijas ir auklėjo bendradarbius trykštančiu humanizmu, nesavanaudiškumu ir altruizmu. Didelė medicininė ir humanitarinė erudicija, vidinė kultūra ir inteligencija pelnė jam ne tik bendradarbių, bet ir visuomenės pagarbą. Doc A.Jurgutis parašė vadovėlį "Osteologija", kartu su bendradarbiais - vadovėlį "Žmogaus anatomija" medicinos mokykloms, recenzavo ir redagavo medicininius straipsnius ir knygas. Po doc. Artūro Jurgučio mirties 1967 metais, Anatomijos institutui, pervadintam į Žmogaus anatomijos katedrą, vienerius metus vadovavo doc. L.Steponavičius, o 1968-1973 m. - prof. A.Urbonas. Su prof. A.Urbono vardu yra susieti keli nauji reiškiniai. Jis 1952-1955 m. studijavo aspirantūroje Maskvos I Medicinos instituto anatomijos katedroje pas prof. G. F. Ivanovą, kuris garsėjo Rusijoje (ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje) savo erudicija ir puoselėjo sovietinės anatominės mokyklos garbingas tradicijas. Grįžęs į Kauną, A.Urbonas katedros bendradarbiams perdavė įgytus lavoninės medžiagos konservavimo ir preparavimo įgūdžius, parašė kelias mokymo priemones šiais klausimais ir sumodernino anatomijos dėstymą. Jis taip pat "pasėjo" mokslinį neuromorfologijos grūdą, kuris išsirutuliojo į rimtą neuromorfologijos mokyklą, gyvuojančią ir šiandien. Dėl įvairių biurokratinių ir formalių dalykų 1973 m. dar kartą Anatomijos katedra vėl buvo sujungta, bet šį kartą su Teismo medicina katedra. Jungtinei katedrai iki 1988 m. įvykusio šių katedrų atsiskyrimo vadovavo prof. J. V. Nainys.

Be mokslinės veiklos katedros bendradarbiai nuolat tobulino anatomijos dėstymą, ruošė mokymo priemones, rašė vadovėlius, mokslo populiarinimo ir publicistinius straipsnius ir brošiūras. 1972 m. kartu su Vilniaus universiteto anatomijos katedros bendradarbiais buvo parašytas "Žmogaus anatomijos" vadovėlis aukštųjų medicinos mokyklų studentams, kurio antroji laida pakartota 1984 m.

Šiandieninis Anatomijos instituto kolektyvas tęsia savo pirmtakų tradicijas ir veiklą, puoselėdami neuroanatomijos mokslinių tyrimų šaką.

 

Anatomijos instituto vadovai

jurgiszilinskas.jpg (376x240, 163x240)Prof. Jurigis Žilinskas (1885-1957). Anatomijos institutui vedėjavo 1922-1940 metais. Prof. Jurgis Žilinskas yra laikomas lietuviškos anatomijos ir antropologijos kūrėju. Studijavęs mediciną 1906-1912 m. Tartu universitete, jis parvežė į Nepriklausomą Lietuvą ir pažangiausias to krašto mokslo idėjas. Dar studijuodamas universitete jis įgijo gilių teorinių žinių, nes anatomiją ir antropologiją universitete dėstė vienas žymiausių Europos anatomų, prof. Augustas Rauberis. Jo portretą Jurgis Žilinskas buvo pasikabinęs savo darbo kabinete Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Gilių praktinių medicinos žinių J. Žilinskas sukaupė savo atkaklaus darbo dėka, nes kelis metus vasaromis jis asistavo Petrui Avižoniui (vėliau VDU rektorius) jo Akių ligų klinikoje ir dirbo vakarais Tartu universiteto Chirurgijos, Akušerijos, Histologijos katedrose asistentu. 1914 -1916 m., Pirmojo Pasaulinio karo metu, J. Žilinskas buvo mobilizuotas į armiją ir dirbo kartu su N. Burdenko (1876-1946), žymiu rusų ir Sovietų sąjungos neuropatologu. Profesorius N. Burdenko buvo pažystamas J.Žilinskui dar iš Tartu universiteto laikų, kur dėstė chirurgiją. Karo metu J. Žilinskas buvo paskirtas vadovauti Raudonojo Kryžiaus Šiaulių ruožo sanitariniam traukiniui. Čia jis pasižymėjo kaip puikus gydytojas ir administratorius. 1916 m. jis sumaniai išvedė traukinį su ligoniais ir medicininiu personalu iš vokiečių apsupties ir per Daugpilį laimingai pasiekė Vilnių. 1916 m. jam net buvo patikėta vadovauti Minsko karo ligoninei, kur jam buvo suteiktas karinis pulkininko laipsnis. Carienė Natalija Fiodorovna už nuopelnus apdovanojo J. Žilinską Šv. Stanislovo IV laipsnio ordinu. 1916 m. pabaigoje J. Žilinskas buvo pakviestas į Tartu universitetą kaip gabus studentas tęsti mokslinio darbo. Jis pradėjo rinkti mokslinę medžiagą vėžio gydymo klausimais, bet čia jį pasiekė žinia apie gimtojo krašto nepriklausomybę. Padrąsintas Tartu universiteto profesorių N. Burdenko ir W. Zoege-Manteuffel, kad reikia grįžti į savo kraštą, J. Žilinskas sugrįžo 1918 m. į Vilnių, o 1919 m., Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, atvyko dirbti į Kauno karo ligoninę. (Daugiau žr. Žilinsko portretas(v.2)).

 

Romualdas Masalskis (gimimo metai nežinomi, miręs 1944). Katedros vedėjui prof. J. Žilinskui 1940 m. išvykus dirbti į Vilniaus universitetą ėjo katedros vedėjo pareigas iki 1944 m. Buvo anatomijos dėstytojas, gydytojas. 1944 m. jis išvyko iš Lietuvos ir tais pat metais žuvo Vokietijoje.

 

arturasjurgutis.jpg (170x260, 170x248)Doc. Artūras Jurgutis (1909-1967). Anatomijos katedros vedėjas 1944-1950 ir 1957-1967 metais. Tyrinėjo įvairias antropologijos, neurologijos problemas. 1957 m  apgynė disertaciją tema: "Žmogaus galvos smegenų svorio ir dydžio variacijos" Buvo žymus lektorius, mokslo žinių populiarintojas, tobulino lietuvišką anatomijos vardyną, buvo mokslinio žurnalo "Medicina", redaktoriumi. Paskelbė 63 mokslinius straipsnius, monografijas, 3 vadovėlius. 

 

Blažiejus Abraitis- blaziejusabraitis.jpg (376x240, 200x172)Prof. Blažiejus Abraitis (1899-1975). Jungtinės anatomijos, histologijos ir embriologijos katedros vedėjas 1950-1957 metais. Tyrė audinių sąveiką formuojantis akies obuoliui, raumenims, nervams, odai. Mokėjo aiškiai ir vaizdžiai studentams pateikti sudėtingus embriogenezės klausimus, domėjosi su amžiumi susijusias žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemos audinių kitimais. Jo pastangomis 1951 m. įkurta Sovietų sąjungos anatomų, histologų ir embriologų mokslinės draugijos LTSR skyrius. Kartu su bendradarbiais išleido originalų histologijos ir embriologijos vadovėlį.

 

Liudvikas Steponavičius- liudvikassteponavicius.jpg (376x240, 153x240)Doc. Liudvikas Steponavičius (1924-1973). Katedros vedėjas 1967 - 1968 metais. Tyrė smegenų kamieno, smegenėlių laidų morfologiją, 1962 m apgynė disertaciją "Vidurinių smegenėlių kojyčių amžinė anatomija". Domėjosi medicinos ir anatomijos istorijos klausimais, paskelbė 17 mokslinių publikacijų.

 

Adolfas Urbonas- adolfasurbonas.jpg (376x240, 158x240)Prof. Adolfas Urbonas (1922-1995). Žmogaus normaliosios anatomijos katedros vedėjas 1968-1972 metais. A.Urbonas gimė 1922 m. Kretingos apskrities Kulių valsčiuje, 1943 m. baigė Plungės gimnaziją. 1946-1952 studijavo Kauno medicinos institute, tapo gydytoju. 1952-1955 m. buvo Maskvos medicinos instituto aspirantas, kurią baigęs apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją. Grįžęs į KMI tęsė darbą anatomijos katedroje, savarankiškus mokslinius tyrimus, kuriuos 1967 m. vainikavo sėkmingai apginta medicinos mokslų daktaro disertacija (habilitacinis darbas). A.Urbonas tyrė širdies ir kraujagyslių sistemos inervaciją normos ir patologijos (augant piktybiniams augliams) atvejais. Spaudoje paskelbė per 150 mokslinių ir publicistinių straipsnių, mokomųjų knygų, dalyvavo paruošiant anatomijos vadovėlį, katedros moksliniame – tiriamajame darbe įtvirtino neuromorfologinių tyrimų kryptį ir išugdė eilę šio darbo pasekėjų.

Prof. A. Urbonas buvo tautodailininkas, palikęs didelę kolekciją akvarele ir pastele nutapytų nuostabių Lietuvos gamtos vaizdų. Jo kapas yra Kauno Romainių kapinėse.

 

Jonas-Vytautas Nainys- jonas-vytautasnainys.jpg (376x240, 200x237)Prof. Jonas–Vytautas Nainys (1923–1989). Gimė 1923 m. Kretingoje, gydytojo šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Šiaulių gimnazijose. Studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, vėliau – Kauno medicinos institute, kurio medicinos fakultetrą baigė 1945 m. Po to dirbo KMI anatomijos katedros dėstytoju. Pirmuosius savo mokslinius tyrimus osteologijos srityje apibendrino 1950 m. apgindamas medicinos mokslų kandidato disertaciją. Po to J. V. Nainys dirbo patologinės anatomijos ir teismo medicinos katedroje, gilinosi teismo medicinos srityje. 1966 m. Tartu universitete (Estija) J. V. Nainys apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją (habilitacinį darbą); 1968 m. jam suteiktas profesoriaus mokslinis vardas.

Prof. J. V. Nainys mokslinius tyrimus vykdė ostelogijos ir teismo medicinės osteologijos srityje, buvo žinomas Lietuvos teismo medikas, antropologas, paskelbė per 200 publikacijų, išleido teismo medicinos vadovėlį, keletą mokomųjų knygų ir metodinių rekomendacijų, dalyvavo ekshumuojant ir ištiriant Kauno IX forte palaidotų II Pasaulinio karo aukų, o taip pat K. Donelaičio, S. Dariaus ir S. Girėno ir kitų žymių asmenų palaikus.

1955-1960m. prof. J. V. Nainys buvo gydomojo fakulteto prodekanas ir dekanas. 1950-1951 m. jis buvo anatomijos, o 1973-1988 m. jungtinės anatomijos ir teismo medicinos katedros vedėjas. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

 

Rimvydas Stropus- dsc_0082.jpg (170x260, 170x114)Prof. Rimvydas S. Stropus (g. 1936 m.). Žmogaus anatomijos katedros vedėjas 1988-2001 metais.

 

 

 

 

Vidmantas Aželis- dsc_0071.jpg (170x260, 170x150)

Doc. Vidmantas Aželis (g. 1945 m.). Žmogaus anatomijos katedros vedėjas ir atkurto Anatomijos instituto vadovas 2001-2004 metais.

 

 

 

 

 

Dainius Haroldas Pauža- dsc_0098.jpg (170x260, 170x254)

Prof. Dainius H. Pauža (g. 1962 m.). Anatomijos instituto vadovas (nuo 2004).