Žemės dieną – ne tik fotografijos, bet ir etikos pamokos

 Pasaulinė Žemės diena per pavasario lygiadienį Universitete paminėta netradiciškai ir nuotaikingai,  į svečius pasikvietus unikalių nuotraukų autorių, gamtos fotografą, ornitologą, švietėją, rašytoją Marių Čepulį.

Antradienio apypiete iš Universiteto Veterinarijos akademijos Žalčio salės sklido tokių šiai vietai neįprastų garsų, kaip gervių klykavimas ar rujojančio elnio baubimas. Nemaža dalis akademinės bendruomenės, ypač studentai, tokius garsus išgirdo pirmą kartą – kaip, beje, ir daugelį intriguojančių detalių iš gamtos fotografijos užkulisių, kuriuos atskleidė įdomios patirties sukaupęs renginio svečias.

Juk veikiausiai mažai kas žino, kaip elgiasi rujojantis elnio patinas. Arba kad daugelis gyvūnų nebijo šliaužiančio žmogaus. Arba kad kurtiniai iš tiesų visai nekurti, o kiškiai – ne žvairaakiai, nebailūs ir ne skeltalūpiai.

Kaip gimsta unikalūs kadrai?

M.Čepulis mėgsta visus gamtos fotografijos žanrus: nuo peizažų, augalų, paukščių, gyvūnų nuotraukų iki povandeninės, naktinės fotografijos. Įspūdingomis jo žaibų, pašvaisčių, krentančių meteoritų nuotraukomis Lietuvoje žavisi tūkstančiai gerbėjų. Ir pats fotografas juokais prisipažįsta, jog yra išprotėjęs dėl žvaigždžių ir įvairiausių kitokių dangaus reiškinių. Kai kurie iš jų – itin reti, tarkime, vasarą, saulei nusileidus ar prieš jai tekant kartais aptinkami sidabriniai debesys, kurie iš ledo kristalų susidaro 80 kilometrų aukštyje.

„Man įdomus kiekvienas reiškinys danguje. O išsimiegosiu, kai man bus 80“, – sakė fotografas.  

Vieni mėgstamiausių fotografijos objektų miške M. Čepuliui yra grybai: maži, fotogeniški, juos lengva įkomponuoti į kadrą, jų įvairovė – milžiniška. Nepatyrusiam žmogui atrodytų, jog nejudantį augalą nufotografuoti nesudėtinga. Tačiau pasak M.Čepulio, kad atsirastų išskirtinė nuotrauka, tarkime, šilagėlės, prireikė 2 metų ir trijų valandų. Porą metų truko vietos paieškos, keletą valandų ieškota tinkamiausio šviesos kritimo kampo.  

O štai kad pavyktų laukinio gyvūno ar paukščio nuotrauka, neretai specialioje slaptavietėje tenka beveik nejudant praleisti 10 – 12 valandų. Vis dėlto norint padaryti puikią nuotrauką, mokėjimo pasislėpti ir kantrybės nepakaks. Nepakaks ir įvairios aparatūros, įrangos, išmaniųjų technologijų, nors visa tai labai praverčia planuojant išvykas ir įsirengiant slėptuves gamtoje. Juk kad neišbaidytum gyvūno ar paukščio, į slėptuvę tenka atsėlinti iš vakaro arba naktį. Dėl to esama specialių programėlių, rodančių mėnulio bei saulės tekėjimo ir leidimosi kryptį, kad būtų galima žinoti, iš kurios pusės reikiamu metu kris šviesa.

O dar, ir bene labiausiai, gamtos fotografui reikia žinių. Pasak renginio svečio, jei būdų, kaip fotografuoti paukščius, esama bent keleto, tai fotografuoti laukinius žvėris gerokai sunkiau, nes, tarkime, kas tinka lūšiai, tas netinka norint įamžinti vilką. Reikia žinoti viską: iš kur pučia vėjas, kaip konkretus gyvūnas elgiasi, maitinasi, ilsisi. Netgi – pro kur jis eis konkrečią akimirką (kaip išskirtinėje nuotraukoje, kai pro elnio ragus šviečia mėnulio pilnatis).

Įdomesnis procesas, o ne rezultatas

„Naudoju tik rankinius fotoaparato nustatymus, ir į aplinką įpratau žvelgti kitaip: kur visi mato tiesiog šviesą, aš ­ją mintyse nuolat paverčiu rankinio nustatymo skaičiais – kad fotoaparatas neimtų „galvoti“ už mane, ir kad prireikus nenuviltų. Vis dėlto fotografuojant man įdomesnis pats veiksmas, procesas, o ne galutinis rezultatas“, – pasakojo fotografas.

Pasak M.Čepulio, atsitiktine sėkme gamtoje kliautis nevalia. Jam yra tekę įšalti lede, patirti rujojančio elnio rūstybę, gretimai kirtusio žaibo pavojų, didelės stumbrų bandos smalsumą. Tačiau kartais, kai susitelkia žinios, patirtis, geras pasirengimas – tarsi netyčia „nutinka“ ir puikus, netikėtas kadras.

Tačiau susitikimas su fotografu ir paskaita  „Gamtos fotografija pagal Marių Čepulį“ buvo ne vien apie fotografiją.

Nuotaikinga paskaita – ne tik apie fotografiją

Patyręs gamtininkas išbandė ir klausytojus – šiems teko galvoti, kodėl pelėdai apskritai reikia taip smarkiai, net iki 270 laipsnių sukioti galvą. Taip pat susirinkusiems teko atpažinti iš itin arti fotografuotą skiauterėtojo tritono lervą – ją iš pradžių kai kurie studentai palaikė egzotišku aksolotliu.

„Kažkodėl visi žino aksolotlį, nors jis gyvena Meksikoje – o štai pas mus kiekvienoje kūdroje gyvenantį tritoną atpažinti sunkiau“,  – replikavo fotografas.

Žemės dienai skirtame renginyje M.Čepulis priminė ir etiško elgesio gamtoje principus – ko nevalia daryti netgi dėl pačios geriausios ir gražiausios nuotraukos.

„Ko niekada nedarau – tai nelendu prie paukščio lizdo perėjimo metu, nes žmogaus pėdsakais iki lizdo gali ateiti ir plėšrūnas. Joks kadras nėra vertas gyvūno gyvybės. Joks ir jokio gyvūno“,  – pabrėžė M.Čepulis.

Nuotaikingame, gyvame, įtraukiančiame Žemės dienos renginyje laikas klausytojams neprailgo. Šventinę atmosferą kūrė ir Veterinarijos fakulteto pirmakursės Silvijos Stackytės atliekamos dainos, o po fotografo paskaitos Universiteto studentai ir dėstytojai svečiui uždavė galybę įvairiausių klausimų. Pasak renginio organizatorės, LSMU Veterinarijos akademijos muziejaus vedėjos Linos Baršauskienės, pažymint Žemės dieną, verta prisiminti apie trapią gamtos pusiausvyrą, tad diskusijoms kasmet kviečiami įdomūs, išskirtiniai pašnekovai. Šią tradiciją ketinama tęsti.