Spausdinti

Vasaros praktika užsienio ligoninėse (III dalis)

Straipsnių ciklui „Vasaros praktika užsienio ligoninėse“ sulaukus didžiulio susidomėjimo, dalijamės dar dviejų mūsų Universiteto studenčių pasakojimais apie praktiką egzotiškų šalių ligoninėse. Štai Kamilija Tvaronavičiūtė visą liepos mėnesį praleido Kuveito Mubarak Al-Kabeer ligoninėje, Severija Pažemeckaitė – Malaizijoje, Kvala Lumpūre.

Kamilija, kas paskatino vasaros praktiką atlikti Kuveite?

Gyvenime žaviuosi iššūkiais. Tai buvo pirmieji metai, kai Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA) pasirašė kontraktą su bene egzotiškiausia bei daugiausia mitų apipinta šalimi – Kuveitu. Apie ją žinojau tik iš istorijos, kad Kuveitas garsėja neišsenkančiais gamtos ištekliais. Būtent ta mistika mane labiausiai žavėjo.

Vykti į Kuveitą man buvo pasiūlyta liepos mėnesį – tai praktiką padarė dar įdomesnę. Tuo metu Arabų šalyse vyko ramadanas – jų šventas mėnuo. Tuo pačiu metu galėjau ne tik pamatyti kitokią mediciną, bet ir pajusti kultūrą, apie kurią žinojau tik iš knygų.

Į Kuveitą vykau vienintelė studentė iš Lietuvos. Tuo metu su manimi praktiką atliko ir vaikinas iš Čekijos. Mūsų, europiečių, nebuvo daug, todėl visą laiką praleisdavome su vietos studentais ir gydytojais.

Kokiame mieste, ligoninėje, skyriuje dirbai?

Praktiką atlikau Kuveito sostinės Kuveito Mubarak Al-Kabeer ligoninėje, Bendrosios chirurgijos skyriuje. Liepą vyko ramadanas, todėl visos chirurginės operacijos baigdavosi gana anksti. Dėl šios priežasties dar tobulindavausi Dermatologijos skyriuje.

Ar daug išmokai, sužinojai praktikos metu?

Išmokau tikrai daug, tačiau viskas priklauso tik nuo paties atvykusio studento. Norint tiesiog paatostogauti, tam yra sudaromos visos sąlygos. Nuo pirmųjų dienų rodžiau iniciatyvą, todėl greit įgijau gydytojų ir personalo pasitikėjimą. Tad praktikos pabaigoje buvo patikėta daugiau atsakomybių. Kasdien po praktikos (kol lauke sumažėdavo temperatūra) teoriškai rengdavausi kitos dienos klinikiniams atvejams.

Kokie įspūdžiai apie šią šalį, jos žmones ir kultūrą?

Šalyje galioja begalė taisyklių. Griežčiausios – merginoms. Į merginų bendrabutį, kuriame gyvenau, kasdien turėjau grįžti ne vėliau kaip 23.30val. Ne ramadano metu būčiau turėjusi grįžti dviem valandomis anksčiau. Vakarais negalėdavau vaikščioti viena dėl saugumo.

Kuveite daugiausia gyvena emigrantai, sunku rasti tikrą kuveitietį. Svetimšaliai atvykę iš Pakistano, Indijos, Sirijos, Libano arba Egipto. Žmonės buvo šilti, paslaugūs, labai manimi rūpinosi, ypač ligoninėje stengėsi paaiškinti kiekvieną žingsnį – jie buvo labai suinteresuoti, kad iš jų išsivežčiau kuo geresnį įspūdį apie šalį.

Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Pirmasis iššūkis užklumpa jau išlipus iš lėktuvo – tai nežmoniškas deginantis Kuveito karštis. Dieną temperatūra siekdavo 38–40 laipsnių karščio, vakare nukrisdavo vos iki 29. Dėl nepakeliamo karščio didžiąją dienos dalį praleisdavau uždarose patalpose, kur būdavo kondicionierius.

Kitas iššūkis – įpročiai operacinėje. Kuveitiečiams gydytojams yra norma kalbėti telefonu, segėti rankinius laikrodžius ar stokoti sterilumo įgūdžių operaciniame lauke. Chirurgai mane itin noriai mokė, tačiau kasdien grįždavus iš praktikos tekdavo nemažai padirbėti ir studijuoti individualiai – jų studentai yra labai išsilavinę. Tad ir iš manęs tikėdavosi greitos pažangos, džiaugdavosi, kad esu žingeidi.

Visiems atvykėliams į Arabiją nuostabą kelią ir maistas. Buvo keista matyti kitų kultūrų žmones (pakistaniečius, indus) valgio metu nenaudojančius įrankių. Didžiausia įspūdį paliko ramadano vakarienės. Vieną praktikos dieną gavau kvietimą apsilankyti gydytojo šeimoje ir dalyvauti ramadano vakarienėje. Buvo įspūdinga matyti visą ceremoniją prieš valgį, maldas, galų gale – gražius ir tvirtus šeimos santykius. Arabijoje didžiausia vertybė yra šeima – tai mane labai žavėjo.

Ne paslaptis, kad Kuveitas garsėja gamtos ištekliais. Dėl šios priežasties miesto architektūra itin prabangi – marmuras, stiklas, brangakmeniai. Prekybos centrai, o ir pati ligoninė panaši į prabangų viešbutį.

Kas labiausiai patiko?

Labiausiai patiko tikra arabų (vakarų nepaveikta) kultūra. Gatvėse vaikščiojantys šeichai, garsioji Kuveito mečetė, pamaldos (atskirai vyrams ir moterims), santūrumas – kasdien jausdavau, jog gyvenu tarsi filme. Taip pat itin sužavėjo meilė ir pagarba šeimai, bendros ramadano vakarienės.

Ar patyrei kokių nuotykių?

Įdomiausias nuotykis nutiko skrendant iš Kuveito į Kvala Lumpūrą. Sutapo, kad vienas lėktuvų persėdimų buvo Bangladeše – vienoje vargingiausių šalių pasaulyje. Oro uostas buvo stebinantis: visur katės, tarakonai, skruzdėlės, purvas, žemės; aplinkui vagys, parduotuvės panašios į lauko turgų, visur didelis sąmyšis. Tai buvo ilgiausios mano gyvenime praleistų 12 valandų.

Kas labiausiai nustebino Kuveite?

Buvo keista matyti, kad Kuveite įstatymiškai draudžiama viešumoje rodyti bet kokius šiltus jausmus – vyras negalėdavo net paimti už rankos savo žmonos. Kartą prekybos centre mačiau, kaip vyras į žandą pabučiavo savo žmoną – po kelių minučių atvyko policijos pareigūnai ir juos išsivežė.

Ko būtų galima pasimokyti mums, lietuviams, iš Kuveito gyventojų?

Pagarbos kitai tautai, religijai, kultūrai ir papročiams.

Ar patartum ir kitiems studentams vykti į Kuveitą, kodėl?

Taip – patarčiau, nes apie tokius potyrius gali sužinoti tik iš knygų arba filmų. Nėra nė vieno panašumo su Europa, Amerika arba Azija. Arabų šalys yra magiškos: jų maistas, tradicijos ir šeimos garbinimas ir, žinoma, beprotiškas karštis, nepalieka abejingų.

***

Severija, kaip nusprendei vasaros praktiką atlikti Malaizijoje?

Rugpjūčio 4–rugsėjo 9 dienomis vyko pirmasis Europos medicinos studentų asociacijos su nacionaliniu Malaizijos universitetu mainų projektas „Twinning 2014“. Šiam projektui Lietuvos sveikatos mokslų universitetas buvo atrinktas iš kitų Europos medicinos studentų asociacijai (EMSA) priklausančių šalių. EMSA’oje mainų projektas su Azijos šalimis buvo organizuojamas pirmą kartą istorijoje. Mūsų Universitetui teko didelė garbė bei atsakomybė atstovauti Universitetui, Lietuvai ir visai EMSA.

Į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą rugpjūčio pradžioje išvykau ne viena – kartu su dar šešiais delegatais iš mūsų Universiteto: Kamilija Tvaronavičiūte, Birute Vaidelyte, Jorūne Šuipyte, Ąžuolu Sirtautu, Elvinu Gurevičiumi ir Edita Kreivėnaite.

 Kokioje ligoninėje atlikai praktiką?

Mainus atlikome universitetinėje Kvala Lumpūro ligoninėje. Mainai susidėjo ne tik iš klinikinio darbo, bet ir paskaitų, chirurginio siuvimo pamokų. Turėjome galimybę išgirsti apie Dengės karštligę, sužinoti apie infekcines ir neužkrečiamąsias ligas, paplitusias Malaizijoje, susipažinti su sveikatos apsaugos sistema bei gydymo įstaigų struktūra. Buvo surengti chirurginio siuvimo mokymai, vizitas nacionaliniame kraujo centre bei geriausiame ir prabangiausiame „Prince Court medicinos centre“, aprūpintame reikalingiausiais įrenginiais bei technika. Antrąją mainų savaitę pradėjome klinikinę praktiką pediatrijos, akušerijos, ginekologijos bei vidaus ligų skyriuose.

Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Vienas didžiausių iššūkių buvo didelis karštis, drėgmė ir šaltas vanduo bendrabutyje. Deja, malaiziečiai studentai bendrabutyje neišgali šildyti vandens. Taip pat stebino, kad beveik visas maistas yra itin aštrus, o visi gaivieji gėrimai – labai saldūs (galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl malaiziečiai taip dažnai serga cukriniu diabetu).

Kokie įspūdžiai apie Malaiziją?

Studentai yra labai išsilavinę, kalba keliomis kalbomis. Mūsų lankytuose universitetuose medicina yra dėstoma ir studijuojama anglų kalba, todėl dar vidurinėje mokykloje šiai kalbai skiriama ypač daug dėmesio. Ligoninėje gydytojai taip pat vienas su kitu diskutuoja angliškai, tačiau su pacientais bendrauja jau tradicine malajų kalba.

Malaizijoje gyvenome atskiruose merginų ir vaikinų bendrabučiuose, į kuriuos įžengti priešingos lyties atstovui griežtai draudžiama, o kambariuose net naktį nenutyla oro kondicionierių garsas. Studentų bendrabučiuose yra draudžiama patiems gamintis maistą, vienintelis buitinis prietaisas, kurį gali turėti, – virdulys.

Teko išvysti ir prabangiausią šešių žvaigždučių ligoninę, kurioje paros stacionarizavimas kainuoja daugiau nei 2500 Lt.

Ką naudingo sužinojai praktikos metu?

Įdomu buvo sužinoti, kad Malaizijos piliečiams nereikia mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, o jų vizitas pas gydytoją yra apmokestintas simboliniu 1 dolerio mokesčiu. Medikamentai ten taip pat daug pigesni, nes valstybė kompensuoja beveik visą jų kainą. Užkrečiamųjų ligų paplitimas šalyje gerokai skiriasi nuo vyraujančių mūsų šalyje: žmonės kenčia nuo Dengės karštligės, maliarijos ir kitų vabzdžių pernešamų ligų. Labiausiai stebino faktas, kad nutukimas yra tikrai didelė šalies problema, o sergamumas cukriniu diabetu siekia net 30 proc. populiacijos.

Į operacinę personalas eina įsispyręs į palūdimio šlepetes, laisvai gali naudoti telefoną ar juo kalbėti net operacijų metu (vienos ginekologinės operacijos metu gydytojo asistentas viena ranka laikė instrumentą, kita rašė žinutes telefonu). Stebino tai, kad netekėjusi besilaukianti moteris pažeidžia valstybės įstatymus, nes kūdikio Malaizijoje teisėtai susilaukiama tik santuokoje.

Ligoninėje kartais trūko paprasčiausios švaros. Mačiau prabėgančias žiurkes ar ropojančius tarakonus.

Kas labiausiai sužavėjo Malaizijoje?

Universitete ypač sužavėjo studentų stropumas, atsakingumas, atsakingas požiūris į mokslus. Negirdėjome skundų, kad studentai nepatenkinti rytinėmis penkiaminutėmis šeštą ar pusę septynių ryto arba tuo, jog nuo trečiojo kurso nebeturi nė savaitės atostogų.

Žinoma, mus neabejotinai sužavėjo Malaizijos gamta, kultūrų įvairovė ir žmonių nuoširdumas. Ragavome įvairiausio maisto: indų, tradicinio malajų ar kiniečių. Ne kartą lankėmės naktiniame turguje, kur žmonės atvyksta pirkti šviežio, ką tik pagaminto maisto.

Pabaigus praktiką, dviem dienoms išvykome į trečią pagal grožį Tiomano salą, kuri yra pusiaujyje. Turbūt nė vienas nepamiršime nuo medžių raškytų mangų, ananasų arba kokosų.

Kokių nuotykių teko patirti šioje šalyje?

Buvo labai keista, kad ligoninėje į Intensyviosios terapijos skyrių einama be medicininės aprangos. Malajai įsitikinę, kad šitaip sumažinama infekcijų rizika. Stebino, kad net ir merginoms Akušerijos ir ginekologijos skyriuje buvo sunku rasti pacienčių, kurios sutiktų būti apžiūrėtos ar net apklaustos. 

Lina Pankratjevaitė