Spausdinti

Vasaros praktika užsienio ligoninėse (I dalis)

Vasarą daugelis tapatina su atostogomis. Mūsų Universiteto studentai į tolimiausius pasaulio kampelius vyksta ne tik poilsiauti, bet ir dirbti ligoninėse. Įdomiais pasakojimais apie vasaros praktiką egzotiškose šalyse dalijasi būsimieji gydytojai Edita Kreivėnaitė, Marius Ilekis ir Paulius Jaruševičius.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto penktakursė medicinos studentė Edita Kreivėnaitė džiaugėsi turėjusi galimybę apsilankyti Maroko sostinėje Rabate esančioje Aviceno (Avicenne) (Ibn Sina) ligoninėje. Ji praktiką atliko Endokrinologijos skyriuje.

Kas paskatino vykti į Maroką?

Vasaros praktika užsienio ligoninėse Praėjusiais metais turėjau galimybę atlikti praktiką Azijoje. Tad šiais metais norėjosi pasisemti visiškai skirtingos tiek kultūrinės, tiek klinikinės patirties. Buvau girdėjusi puikių vertinimų iš kitų studentų, atlikusių praktiką šioje šalyje, kad socialinė programa ir praktika Endokrinologijos skyriuje yra tikrai aukštos kokybės. Tad pasirinkau ilgai nesvarsčiusi ir su dviem kolegėmis iš Lietuvos išvykome į Maroką.

Kokios gydytojų darbo sąlygos šioje šalyje? Ar vietos žmonės rūpinasi savo sveikata?

Marokas ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija. Pati šalis yra netoli Europos (nuo Ispanijos ją skiria tik 14 km). Tad didelė dalis gydytojų dažnai vyksta stažuotis į Prancūziją arba kitas šalis. Endokrinologijos skyriuje dirbome su puikiais savo srities specialistais ir buvome priimti labai šiltai: per rytinius susirinkimus viskas buvo verčiama į anglų kalbą, o ir gydytojai stengėsi suprantamai viską paaiškinti. Maroke sergamumas cukriniu diabetu yra didelis. Tad šiai problemai skiriama tikrai nemažai dėmesio, nors šalyje gydytojų galimybės yra gana ribotos dėl finansinių priežasčių, diagnostikos ar gydymo galimybių trūkumo. Pati visuomenė ne itin daug dėmesio skiria sveikai gyvensenai – didelė dalis gyventojų rūko, maisto racione labai mažai šviežių daržovių, dažniausiai valgomas termiškai apdorotas maistas, daug vaisių ir miltinių patiekalų. Turėjau galimybės padirbėti ne tik skyriuje, bet ir poliklinikoje, kur žmonių srautai yra labai dideli. Teko pamatyti net ir tokių ligų ar sindromų, kurios nedažnai nustatomos kitose šalyse, pvz., Šihano (Sheehan) sindromas, MEN 2a sindromas.Įdomu, kad poliklinikoje viename kabinete tuo pačiu metu dirba 3–4 gydytojai, pasitardami konsultuoja vieną pacientą. Teko apsilankyti ir skubiosios pagalbos skyriuje, kuriame gyvenimas tiesiog virte virė: palatos ir koridoriai pilni pacientų, laukiančių pagalbos, aplinkui skubantys gydytojai ir už apsaugos saugomų durų minia bandančių įsiveržti lankytojų.

Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Vasaros praktika užsienio ligoninėseJau prieš atvykdami žinojome, kad keletą savaičių dar tęsis ramadano laikotarpis, tačiau išmokti gyventi visiškai kitokioje aplinkoje buvo rimtas iššūkis. Ramadano laikotarpiu musulmonai dienos metu negali nei nevalgyti, nei gerti, o gatvėse rodyti apnuogintą kūną – didelė nepagarba. Tad nors ir nebuvo privaloma, svilinant 30–35 laipsnių karščiui į praktiką žingsniavome su ilgomis kelnėmis ar sijonais, o aplinkinių akivaizdoje – nei gėrėme, nei valgėme. Taip pat nemenkas iššūkis buvo kalbos barjeras, nes Maroke žmonės kalba prancūziškai arba arabiškai. Tad tiesiogiai bendraujant su pacientu visada pagelbėdavo gydytojai arba kiti studentai.

Ar rekomenduotum kitiems ir kodėl vykti atlikti praktiką Maroke?

Esant galimybėms visiems rekomenduočiau atlikti praktiką ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, kur galima susipažinti ne tik su visiškai kitokia kultūra, bet ir patirti klinikinio darbo skirtumus, pacientų bei gydytojų bendravimo ypatumus. Tokia praktika padeda formuoti asmenybę, ugdo savarankiškumą ir skatina atrasti bei patirti pažinimo jausmą.

 

LSMU penktojo kurso studentas Marius Ilekis pasidalijo išskirtiniais įspūdžiais iš Ganos, kur praleido visą mėnesį. Vaikinui teko ne tik padirbėti ligoninėje, stebėti streikuojančius gydytojus, bet ir iš arčiau pažinti Ganos gyventojų kasdienybę, savo rankomis paliesti krokodilą.

Mariau, papasakok apie savo vasaros praktiką.

Krokodilų fermoje. Už papildomą mokestį davė paliesti krokodilą. Krokodilas nedidelis, bet jausmas vis tiek nelabai malonus.Praktiką atlikau Vakarų Afrikos dalyje, Ganos valstybėje. Patekau į gana mažą Keip Kosto (Cape Coast) miestelį (jame gyventojų beveik 180 000, nors visoje Ganoje maždaug 25 milijonai). Iš pavadinimo galime suprasti, kad jis yra prie jūros. Miestą skalauja Atlanto vandenynas, suteikdamas daug džiaugsmo ne tik žvejams, bet ir banglenčių mėgėjams, įveikiantiems dviejų metrų aukščio bangas. Dirbau to paties miesto pavadinimo ligoninėje, – Bendrosios chirurgijos skyriuje. Buvome septyni studentai iš viso pasaulio (du iš Šveicarijos, du iš Ispanijos, po vieną iš Turkijos ir Jordanijos). Prieš vykdami į Ganą visi privalėjome pasirinkti po atskirą skyrių, tačiau nuvykę sužinojome – turime tik vieną mus prižiūrintį bendrosios chirurgijos gydytoją. Taigi, visi buvome jo skyriuje.

Kodėl pasirinkai būtent šią Afrikos valstybę?

Paskutinė diena su savo gydytoju.Matyt todėl, kad daugiau gyvenime neteks taip toli nuvykti ir pamatyti visiškai kitokią šalį, kultūrą. Gyvename vieną kartą – kodėl nesulaužius rutinos ir nepabandžius kažko nauja? Šeima ir daugelis draugų gana nutrūktgalvišką kelionę vertino skeptiškai: „Juk ten Ebola!“, „užsikrėsti maliarija yra pati didžiausia rizika!“ Juokaudavo klausdami: „Kiek ligų žadi parsivežti namo?“ Taip, Ebolos virusas paplitęs vakarų Afrikoje, bet Ganoje nebuvo nė vieno atvejo. Apsaugai nuo maliarijos profilaktiškai privaloma vartoti „Malarone“. Teko skiepytis ir nuo geltonojo drugio. Grįžau sveikas, parsivežiau daug nuotykių ir gyvenimiškos patirties. Gana yra turtinga valstybė (užima 10 vietą Afrikoje pagal BVP). Pirmoji šalis, atgavusi nepriklausomybę. Daug dirbamos žemės, aukso ir kakavmedžių. Tačiau skurdas vis dar paplitęs.

Papasakok apie šios šalies sveikatos sistemą. Koks vietinių žmonių požiūris į savo sveikatą?

Ganos sveikatos sistema yra paremta sveikatos draudimo principu. Deja, nors valstybė dengia nemažai ligų gydymo išlaidų, norėdami gauti visapusišką priežiūrą, gyventojai daugumą vaistų arba kitų medicinos prekių turi nusipirkti patys. Todėl žmonės labai dažnai į gydytojus kreipiasi per vėlai arba iš pradžių bando gydytis patys. Teko nemažai matyti užleisto krūtų vėžio atvejų (trečiosios arba ketvirtosios stadijos). Moterys iš pradžių gydosi žolelėmis arba eina pas vietos šamanus. Buvo pacienčių, kurios atėjusios sužinojo, kad reikės šalinti krūtį, tačiau jos atsisakė ir grįžo namo. Atėjo, kai jau buvo metastazavęs, išplitęs, buvo galimas tik simptominis gydymas…

Iš arti matei gydytojų darbą Ganoje. Koks jis?

Gydytojai labai kvalifikuoti ir tikrai išmano savo darbą. Remiasi tik įrodymais grįsta medicina. Daugelis jų stažuojasi Didžiojoje Britanijoje. Deja, labai trūksta medicininės aparatūros (kompiuterinės tomografijos arba magnetinio rezonanso aparatūra yra tik sostinėje Akroje). Iš kitos pusės, diagnostika būna paremta labai geru anatomijos žinių taikymu ir apčiuopa. Šiek tiek nustebino, kad palatose gydytojai, vizituodami ligonius arba keisdami tvarsčius, niekada nedėvi medicininio chalato. Labai malonus bendravimas tarp studento ir gydytojo. Gydytojai stengiasi labai daug paaiškinti. Iš kitos pusės, studentai visada klausinėjami per vizitacijas arba operacijas, daugiausia pamatinių anatomijos arba fiziologijos žinių.

Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Turbūt didžiausias iššūkis – tik atvažiavus kalbėti angliškai. Tenka skaityti daug angliškos literatūros, žiūrėti filmų ir pan., tačiau bendrauti anglų kalba išmoksti tik bendraudamas. Ganoje valstybinė kalba yra anglų. Taigi beveik visi kalba angliškai. Iš pradžių buvo sunku, tačiau po dviejų trijų savaičių anglų kalbos žinios gerokai pagerėjo.

Ką naujo praktikos metu sužinojai?

Iš praktikos pusės – pirmąsias dvi savaites visoje Ganoje buvo gydytojų streikas dėl per mažų atlyginimų. Nedirbo skubiosios pagalbos skyrius, nevyko planinės operacijos, neguldė naujų ligonių, buvo gydomi tik tie, kurie gulėjo prieš streiką. Tad praktikos turėjome mažai. Kitas dvi savaites, kai streikas buvo nutrauktas, buvo guldomi nauji ligoniai ir pradėjo veikti operacinės. Matėme daug įdomių ligų atvejų konsultacijų skyriuje, stebėjome operacijas, dažnai ėjome į skubiosios pagalbos skyrių. Teko daryti pranešimus apie krūties vėžį, elektrolitus, mitybą chirurginiams pacientams. Reikėjo pakartoti visus Lietuvoje išmoktus chirurgijos pagrindus, nes sulaukėme labai daug šios srities klausimų.

Ką veikei laisvalaikiu?

Kiekvieną savaitgalį keliaudavome po Ganą. Buvome Vergų pilyje, krokodilų fermoje (net paliečiau krokodilą), plaukiojome su banglentėmis, lankėmės Ašančių genties rūmuose, vaikščiojome medžių lajų taku. Dažnai vykdavome į paplūdimį, žaisdavome krepšinį arba futbolą. Tuo metu Ganoje buvo žiema, temperatūra kiekvieną dieną buvo beveik tokia pati, apie 27 laipsnius, vakarais – apie 23. Beveik nebuvo saulės, todėl nepavyko parsivežti afrikietiško įdegio.

Kokie yra Ganos gyventojai?

Būdamas Ganoje sužinojau, kad afrikiečiai labai draugiški žmonės. Baltuosius jie vertina kaip dolerio banknotus ir už kiekvieną paslaugą prašo pinigų, tačiau dažnai pakalbina, paklausia kaip jautiesi. Jie labai nuoširdūs. Einant gatve labai dažnai pribėga vaikai, šaukdami „obruni!“ (baltasis), nori tave paliesti, įsitikinti, ar tu tikras.

Ar rekomenduotum kitiems studentams atlikti praktiką Ganoje?

Praktiką apkartino vykęs streikas, tačiau bendrąja prasme tikrai verta vykti. Nauja kultūra, nauji draugai ir neįkainojama patirtis. Sunku viską papasakoti, reikia pačiam pamatyti.

 

Paulius Jaruševičius, LSMU penktojo kurso medicinos studentas, taip pat pasidalijo įdomia patirtimi po mėnesio, praleisto Indonezijos Surabajos RSUD dr. Soetomo universitetinės ligoninės Radiologijos skyriuje.

Kodėl nusprendei vykti į Indoneziją?

Išvyka į Sempu salą Indijos vandenyne.Indoneziją pasirinkau atsitiktinai. Praktiką norėjau atlikti tolimoje šalyje, kur visai kitokia kultūra. Atsiliepimų apie praktiką šioje šalyje girdėjau mažai ir jie buvo labai įvairūs, tačiau gavęs pasiūlymą keliauti į šią šalį ilgai nedvejojau. Be to, keliavau ne vienas. Tad ir kelionės rūpesčiai, ir prisitaikymo sunkumai buvo šiek tiek lengvesni.

Kaip sekėsi atlikti praktiką?

Ligoninėje praktika praėjo sklandžiai. Didžiąją praktikos dalį buvau su vietos studentais, kurie labai man padėjo tiek bendraujant su gydytojais ir pacientais, tiek planuojant laiką po praktikos. Maniau, kad bus sunku susikalbėti, tačiau visi gydytojai puikiai kalbėjo angliškai. Kiekvieną rytą pacientų aptarimai vykdavo anglų kalba. Vienintelis neįprastas dalykas, su kuriuo teko susidurti ligoninėje, buvo laikas bendrai maldai. Penktadieniais beveik visi gydytojai vyrai išeidavo kelias valandas melstis, tad visas darbas ligoninėje sustodavo.

Ar teko susidurti su kokiais nors iššūkiais?

Pagrindinis įėjimas ligoninės teritoriją.Didžiausias iššūkis pasitiko tik atvykus į Surabają. Mūsų praktika prasidėjo ramadano metu, tad teko priprasti prie nuolatinio Korano skaitymo, naktinio kvietimo melstis ir valgyti. Mieste nevyko jokių renginių, dauguma kavinių ir barų buvo uždaryti. Sunku buvo priprasti prie eismo sąlygų. Tikriausiai buvome vieninteliai pėstieji mieste. Visi net ir mažiausius nuotolius keliauja motoroleriais, tad gatvės visada būna pilnos. Visame mieste radome gal tris pėsčiųjų perėjas.

Ką įdomaus pamatei, sužinojai praktikos metu?

Daugiausia laiko praleidau ultragarso procedūrose, tačiau spėjau aplankyti daugumą klinikoje vykdomų procedūrų. Palyginti su Lietuva, Indonezijoje sveikatos priežiūros sistema yra prastesnė. Tad praktikos metu pamačiau daug užleistų onkologinių arba komplikuotų lėtinių ligų. Praktika buvo naudinga, nes susidūriau su atvejais, kurie Lietuvoje jau reti. Žinoma, sustiprinau ir žinias apie pagrindinių radiologinių tyrimų atlikimo tvarką, tyrimo normas bei dažniausias patologijas. Ypač domėjausi ėjimo organų ir atramos sistemos ligų ultragarsine diagnostika, su kuria neturėjau progos susipažinti Lietuvoje. Buvo įdomu patirti, kaip dirba gydytojai kitoje šalyje ir ypač kitos religijos, kultūros.

Ar Indonezijos gyventojai skiria didelį dėmesį sveikatai?

Manau, kad vietos žmonės vengia kreiptis į gydytojus. Pirmenybę visada skiria tradiciniam gydymui, tad į gydymo įstaigas atvyksta labai per vėlai. Taip pat labai sunku pakliūti pas gydytojus, ypač užmiestyje gyvenantiems žmonėms. Ankstyvos diagnostikos atvejų nedaug, Indonezijoje nevyksta jokia profilaktikos programa.

Ar džiaugiesi turėjęs galimybę atlikti praktiką ligoninėje Indonezijoje? Ar rekomenduotum ir kitiems studentams ten apsilankyti?

Esu patenkintas praktika atlikta Indonezijoje. Manau, kad praktikos metu įgijau naujų žinių, turėjau galimybę įsilieti į visai kitokios ligoninės darbą, užmegzti naujas pažintis. Žinoma, Indonezija nėra turtinga šalis, tad nerekomenduoju praktiką atlikti tiems, kurie nori susipažinti su moderniausiais tyrimais, dalyvauti sudėtingose operacijose.

 

Lina Pankratjevaitė