Spausdinti

Slaugos specialistė: Lietuvoje ir Islandijoje požiūris į insultą labai panašus

„Vakarų visuomenėje tikėtina 1 iš 7 žmonių savo gyvenime patirs insultą. Ši liga yra labai dažna“, – teigia praėjusią savaitę Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) ir Kauno klinikose viešėjusi Islandijos universiteto Slaugos fakulteto docentė dr. Marianne Elisabeth Klinke. Pasak jos, Lietuvoje veikia gerai išvystytas skubiosios medicinos pagalbos tinklas. Tai rodo, kad Lietuvoje ir Islandijoje požiūris į insultą yra labai panašus.

Doc. dr. M. E. Klinke daug dėmesio skiria pažeistos kūno pusės neigimo sindromui (angl. hemispatial neglect – aut. past.), kuris atsiranda ištikus insultui dešiniajame smegenų pusrutulyje. Lankydamasi LSMU ir Kauno klinikose slaugos specialistė su čia dirbančiais mokslininkais ir gydytojais diskutavo apie neurologijos ateities perspektyvas, insultą patyrusių pacientų gydymą ir reabilitacijos galimybes. Daug dėmesio skirta ir bendram Lietuvos, Islandijos ir Danijos neigimo sindromo tyrimui, leisiančiam pagerinti pacientų reabilitaciją.

Insulto sukeltas neigimo sindromas visuomenėje mažai žinomas. Papasakokite, kuo jis pavojingas?

Patyrus insultą neigimo sindromo atvejai būna labai dažni, ypač, kai insultas įvyksta dešiniajame smegenų pusrutulyje. Tokio insulto atveju maždaug 50 proc. pacientų atsiranda neigimo sindromas.

Palyginti su kitais neurologiniais sutrikimais, neigimo sindromas yra daug sunkiau pastebimas: jis nepaveikia kalbos, galimybės bendrauti arba intelekto. Pavyzdžiui, insulto kairiajame smegenų pusrutulyje atvejais matome veido pokyčius, žmogus negali kalbėti, tai daug lengviau pastebėti. Neigimo atveju žmonės, galima sakyti, neigia kairiąją pusę, pamiršta, kad ji egzistuoja. Toks pacientas, žiūrėdamas į žmogaus veidą, pusės jo tiesiog nemato, tačiau pats to net nepastebi.

Lietuvoje, Islandijoje ir Danijoje planuojate vykdyti bendrą tyrimą, kuris pagerintų neigimo sindromu sergančių pacientų reabilitacijos procesą. Kodėl pasirinktos būtent šios šalys?

Šios trys šalys yra labai skirtingos. Pavyzdžiui, Danijoje žmonės dažniausiai patiria insultą toje pačioje galvos smegenų srityje. Kasmet jie turi 2 tūkst. insulto atvejų. Islandijoje, kur maža bendruomenė, žmonės susiduria ne tik su insultu, bet ir kitais neurologiniais sutrikimais, todėl reikia kitokio vertinimo ir požiūrio į intervencijas. Lietuvoje viskas dar kitaip. Tokiu atveju turime tris skirtingas vietas.

Kuo šie skirtumai naudingi?

Jei rasime, kas bus veiksminga šiose vietose, manau, kad tai veiks ir visur kitur. Šios trys šalys yra skirtingos, bet kartu daugelyje sričių ir panašios. Šių trijų šalių gyventojai turi prieigą prie skubiosios medicinos pagalbos, jos yra panašiai išsivysčiusios, naudoja tokią pačią ligos vertinimo skalę.

Tyrimą pradėsime tik su Kauno klinikomis. Tas pats bus ir Danijoje bei Islandijoje – dalyvaus taip pat po vieną ligoninę. Šių trijų ligoninių pacientų srautas per trumpą laiką leis surinkti daug informacijos. Tačiau įgyvendinant naujoves labai svarbu tęsti kasdienius darbus ir nepakeisti visko per vieną naktį. Mes turime žinoti, kas vyksta ir naujoves diegti lėtai, bet veiksmingai.

Ar Lietuvoje požiūris į insultą, palyginti su Islandija, labai skiriasi?

Manau, kad Lietuvos ir Islandijos sveikatos apsaugos sistemų požiūris į insultą yra labai panašus – visi insulto ištiktą pacientą nori kuo skubiau nugabenti į gydymo įstaigą. Kiekviena šalis yra sukūrusi sistemą, kuri veikia. Insulto ištiktą asmenį per tam tikrą laiką reikia pristatyti į gydymo įstaigą. Šioje srityje dirba visos Europos šalys, tačiau ne visos yra vienodai išsivysčiusios. Mano duomenimis, Lietuva sukūrė gerą skubiosios medicinos pagalbos tinklą, kuris aprėpia didžiąją šalies teritoriją. Kauno klinikose yra viskas, ko reikia, kad būtų suteikta tinkama pagalba insulto ištiktam asmeniui.

Su kokiais iššūkiais susiduriate Islandijoje?

Islandijoje vis dar dirbame, norėdami aprėpti šiaurinį šalies regioną – vis dar turime žmonių pristatymo į aukštos specializacijos centrus, kur jiems būtų suteikta reikiama pagalba, sunkumų. Šių tikslų siekti neleidžia ir nepalankios oro sąlygos. Todėl, net jei ir techniškai galima insulto ištiktą žmogų per reikiamą laiką atvežti į gydymo įstaigą, dažnai vėjuotas oras arba audra tam užkerta kelią. Todėl mes turime spręsti oro sąlygų sukeliamas problemas. Taigi visi dirbame ir siekiame to paties tikslo.

Kokį įspūdį paliko LSMU studentai? Ar, palyginti su Islandijos studentais, juos lengva sudominti?

Studentai, su kuriais teko bendrauti, yra labai panašūs į Islandijos studentus: jie sukaupę įvairialypes neurologijos žinias, organizuoja įvairius projektus, tai rodo puikų švietimo lygį. Didesnių skirtumų tarp abiejų šalių studentų nepastebėjau. LSMU studentai turi platų akiratį, pasirengę mokytis naujų dalykų, yra atviri naujoms idėjoms bei pokyčiams. Apskritai visa bendruomenė yra draugiška ir pozityvi. Turėjau galimybę pabendrauti ir su ligoninės slaugytojais, ir su gydytojais, ir su fizioterapeutais. Manau, visi yra labai ambicingi, jaučiantys empatiją pacientams. Tai matai tik peržengęs institucijos durų slenkstį – žmonėms svarbu, ką jie daro. Tai labai svarbu.