Seniausios Lietuvos gyvūnų veislės vertinamos ne tik Europoje

Baisogaloje įsikūrusio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institute galima pamatyti beveik muziejinius lietuviškų vietinių veislių gyvulius – žemaitukai ir Lietuvos sunkieji žirgai, Lietuvos šėmieji ir baltnugariai bei senojo genotipo Lietuvos žalieji galvijai, vietinės šiurkščiavilnės ir Lietuvos juodgalvės avys, vištinės žąsys, Lietuvių skalikai, Lietuvos baltosios bei vietinės kiaulės. Kai kurie šių gyvūnų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje yra skaičiuojami vos keliais šimtais vienetų.

Norint išsaugoti ties išnykimo riba atsidūrusias veisles po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Gyvulininkystės institute prof. J. Šveisčio iniciatyva buvo suformuotos šių veislių uždaros bandos-veislių branduoliai, saugomi iki šiol. Daug gyvūnų veislių Europoje ir pasaulyje išnyko, bet daugumoje šalių, kuriose yra išlikusių veislių, buvo susigriebta ir savo veisles stengiamasi išsaugoti ir kuo plačiau panaudoti. Jų produktams kuriami specialūs prekių ženklai, steigiami restoranai, siūlantys patiekalus iš konkrečių veislių produktų.

Lietuvos genofonde saugomos seniausios lietuviškos veislės pasižymi išskirtine veisline verte vertinamos ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Jos populiarinamos parodų, pristatymų ir konferencijų metu. Tą daro nemaža dalis ūkininkų savo ūkiams rinkdamiesi senųjų lietuviškų veislių gyvulius. Lietuvos sunkieji ir stambieji žemaitukų veislių atstovai – ne tik darbiniai, o universalūs ir ištvermingi, puikūs šeimos ūkio pagalbininkai, tinkantys visiems darbams, pramogai, sportui bei hipoterapijai arkliai. Senųjų lietuviškų veislių karvės atsparesnės ligoms, nereiklios pašarams, vietinių šiurkščiavilnių ir Lietuvos juodgalvių avių vilna pasižymi išskirtinėmis savybėmis, todėl iš jų vilnos pagaminti gaminiai stebina ne tik unikaliu dizainu, bet ir šiluma. Šios veislės avys tai pat tinka terapijai, yra prieraišios ir lengvai dresuojamos. Dėl šių privalumų stiprinami verslo santykiai su skirtingų valstybių atstovais, kurie vertina ekologiškus, išskirtinės kokybės maisto produktus bei unikalius gaminius, terapiją, sportą ar pramogas.

Svarbu, kad veisėjai rinktųsi lietuviškas veisles, o aukštos klasės gyvūninės kilmės produktų gamintojams pavyktų atskleisti pagamintų produktų išskirtines savybes, bei dar labiau išpopuliarinti unikalią, paveldo tradicijas išsaugojusią gamybą.

Išskirtiniai, tautinio paveldo maisto produktai – lašiniuotis, lašiniai yra gaminami iš senųjų lietuviškų kiaulių veislių. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad šių kiaulių gyvulinės kilmės riebalai turi teigiamą poveikį žmonių sveikatai, teigia LSMU Gyvulininkystės instituto vadovė dr. V. Juškienė. Mokslininkai siūlo gamybininkams (mėsos perdirbėjams) patiekiant galutinius maisto produktus nurodyti ne tik mėsos kilmę, t. y. šalį, kurioje gyvūnai yra išauginti, bet ir gyvūnų veisles. Siūloma tautinio paveldo gaminius gaminti tik iš lietuviškų (nacionalinių) veislių gyvūnų produkcijos.

Gegužės 30–31 d. Lietuvoje vyko „XVIII Baltijos šalių gyvūnų veisimo konferencija“. Baisogaloje LSMU Gyvulininkystės institute apsilankę mokslininkai ir verslo atstovai iš Estijos, Latvijos. Švedijos, Danijos, Belgijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Ukrainos bei Lietuvos ne tik klausėsi pranešimų įvairiomis su gyvūnų veisimu susijusiomis temomis, bet ir mokslininkių dr. V. Juškienės, dr. R. Šveistienės, A. Račkauskaitės, A. Krikščiūnienės, dr. V. Razmaitės buvo supažindinti su beveik muziejiniais, išskirtiniais gyvuliais bei paukščiais, kurių šalyje likę vos keli šimtai.

Anot, LSMU Gyvulininkystės instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. V. Razmaitės Lietuviškos gyvūnų veislės susiformavo daugelio lietuvių tautos kartų darbo dėka, jų produktai padėjo išgyventi įvairiais laikotarpiais ir šios veislės turi ne tik sutikti moderniosios mūsų valstybės šimtmetį, bet ir išlikti būsimoms kartoms. Veisėjai senąsias veisles turėtų rinktis dėl jų prisitaikymo vietos sąlygoms, atsparumo, mažesnio reiklumo, produkcijos kokybės. Tyrimais buvo nustatyta, kad lietuviškų kiaulių mėsoje yra mažiau cholesterolio. Jų lašiniai labiau tinka perdirbimui (rūkymui) ir vien tai, kad veislės lietuviškos jos turėtų būti labiau vertinamos savo šalyje.

 „Kai senųjų lietuviškų veislių gyvūnų produkcija patenka į bendrą produktų srautą ji lieka nepastebėta. Be to, kol mokama tik už produkcijos kiekį, o ne už kokybę (pavyzdžiui superkant kiaules brangiau mokama už tas kiaules, kurių skerdenos liesesnės, neatsižvelgiant, kad jų raumenys sprangesni ir ne tokie skanūs kaip senųjų veislių) augintojai neskatinami rinktis senųjų veislių“, – teigia dr. V. Razmaitė.

 

Jolanta Jonikienė

Asmeninio archyvo nuotr.