Spausdinti

Pašaukimas – chirurgija

Pašaukimas – chirurgijaLSMU MA Vaikų chirurgijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Vidmantas Barauskas švenčia Jubiliejų. Sveikiname Gerbiamą Jubiliatą ir perduodame profesoriaus kolegų, Kauno klinikų chirurgų žodžius – prof. habil. dr. Vidmantas Barauskas yra vaikų chirurgijos Kauno klinikose daugiau nei vien tėvas, daug daręs, padaręs ir aukojantis savo profesionalumą, talentą ir laiką, kad vaikų chirurgija gyvuotų, tarnautų jauniesiems pacientams, jų artimiesiems ir, žinoma, medicinos mokslui.

Išgirdęs šiuos žodžius, profesorius purto galvą:

„Niekas iš niekur tuščioje vietoje neatsiranda. Vaikų chirurgija Kauno klinikose buvo ir iki manęs, bus ir po manęs – vienu žmogumi niekas neprasideda ir nesibaigia… Žinoma, buvo kiti laikai, kitokia buvo ir vaikų chirurgija, jos statusas ir vieta, bet ji buvo. Tik nebrandus žmogus galėtų sakyti, kad viskas prasidėjo nuo jo“, – prieštarauja Vaikų chirurgijos klinikos vadovas prof. habil. dr. V. Barauskas ir primena, kad jubiliejus jam neleidžia būti nebrandžiam.

„Vaikų chirurgija Kauno klinikose ir apskritai Lietuvoje turi senas šaknis. Kaune pradėjus veikti Klinikoms – čia jau buvo vaikų chirurgijai skirtos lovos. Tiesa, vaikų chirurgų nebuvo, vaikus operavo plataus profilio chirurgai. Jau prof. Vladas Kuzma operavo vaikus“, – pasakoja prof. habil. dr. V. Barauskas ir tikrąja vaikų chirurgijos pradžia vadina 1948 m., kai Kauno klinikose buvo įkurtas atskiras Vaikų chirurgijos skyrius, kuriam vadovavo auksinių rankų chirurgas doc. Algirdas Stropus, operavęs pacientus, turinčius įvairių patologijų.

Būsimasis profesorius V. Barauskas Kauno medicinos institutą baigė 1978 m. ir buvo paskirtas į KMI Hospitalinės chirurgijos katedrą, kuriai vadovavo akademikas Jurgis Brėdikis.

Vaikų chirurgu Kauno klinikose dirba nuo 1981 m. Tuomet Klinikose buvo 2 vaikų chirurgijos skyriai: Bendrosios ir Pūlinės vaikų chirurgijos, abu – po 40 lovų. Skyriai buvo pavaldūs jau minėtai KMI Hospitalinės chirurgijos katedrai. Institutui pavaldžius Vaikų chirurgijos skyrius šefavo vaikų chirurgijos kurso vadovas prof. Večislovas Urmonas. Profesorius prašo įsidėmėti faktą, kad 1968 m. jo mokytojas prof. V. Urmonas pirmą kartą Lietuvoje atliko įdubos krūtinės operaciją. Vėliau šią sritį puoselėjo prof. habil. dr. V. Barauskas, ji tapo viena iš profesoriaus aistrų.

1986 m. prof. habil. dr. V. Barauskas paskirtas Vaikų chirurgijos skyriaus vedėju. Profesorius prisimena, kaip prasidėjo reorganizacija. Prasidėjus pertvarkai, vaikų chirurgija priklausė Chirurgijos klinikai (vadovas doc. Šocas).

1992 m. prof. habil. dr. V. Barauskui suteikta aukščiausia vaikų chirurgo kategorija. Parengęs pranešimą, 1993 m. jis pirmą kartą išvyko į tarptautinę konferenciją Mančesteryje, organizuotą Britų vaikų chirurgų asociacijos.

1995 m. kilo idėja, kad reikia sukurti atskirą Vaikų chirurgijos kliniką. Kai tai tapo realybe, prof. habil. dr. V. Barauskas buvo paskirtas klinikos vadovu. Nuo 1996 m. prof. habil. dr. V. Barauskas renkamas Vaikų chirurgijos klinikos vadovu jau ne vieną kadenciją.

1997 m. apgynė medicinos daktaro disertaciją „Krūtinės ląstos deformacijų chirurginio gydymo indikacijos ir metodai“. 2000 m. suteiktas docento pedagoginis vardas. 2005 m. atliko habilitacijos procedūrą „Įgimtų vaikų anomalijų ir ligų chirurginio gydymo taktika ir rezultatai“. 2007 m. habil. dr. Vidmantui Barauskui suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.

 „Įkūrus kliniką, tapome savarankesni ir laisvesni, be to, pasikeitė laikai, atėjo nepriklausomybė. Atsirado galimybė išvykti į užsienį, pamatyti ir sužinoti, stažuotis, bendrauti ne tik savo terpėje. Prasidėjo išvykos į tarptautinius kongresus ir kitus renginius, atsirado galimybė pasikviesti kitų šalių profesionalus, – prisimena profesorius. – Vaikų chirurgija ypatinga – tai labai plataus diapazono chirurgijos sritis. Suaugusiųjų chirurgija turi savas specializacijas, vaikų chirurgija apima viską – torakalinės operacijos, pilvo chirurgija, urologija, koloproktologija ir kt. Vaikų chirurgai neturi specializacijų, bet beveik visi turi savą nišą, kuria domisi ir tobulinasi, stengiasi tapti vienos ar kitos srities ekspertais.“

„Į Lietuvą atėjus nepriklausomybei ir įkūrus Vaikų chirurgijos kliniką pamatėme, kad mokame ir žinome labai daug, bet yra ir visai nepaliestų sričių. 1995 m. pakvietėme 2 profesorius iš Vaikų chirurgijos klinikos Geteborge (Švedija). Jie padėjo atlikti pirmąsias Lietuvoje šlapimo pūslės rezervuaro operacijas šlapimo nelaikantiems pacientams. Tuo metu Lietuvoje tai buvo labai opi problema, kurios niekas nesprendė. Svečiams išvykus, operacijas darėme savarankiškai, – pasakojo profesorius. – Kilo minčių, kad reikia pasirūpinti visomis Lietuvoje vis dar tuščiomis vaikų chirurgijos nišomis.“

Vaikų chirurgijos klinikoje imta operuoti neaiškios lyties (intersex) vaikus. Pasirengti šioms operacijoms padėjo profesorius iš Kopenhagos (Danija), vienas žymiausių šios srities specialistų Europoje.

„Per metus Lietuvoje gimsta 3–4 tokie vaikai. Keletą dešimtmečių niekas jais nesirūpino – galite įsivaizduoti, kiek turėjome tokių pacientų. Šiuo metu sėkmingai sprendžiame ir šią problemą. Apskritai, šiuo metu mūsų Vaikų chirurgijos klinikoje operuojame pacientus, turinčius įvairiausių patologijų. Patologijų, dėl kurių reiktų siųsti mažuosius operuoti į užsienį – beveik nebeliko, – pasakoja klinikos vadovas ir vaikų chirurgijos aukštuoju pilotažu vadina naujagimių chirurgiją.“

Mažiausias pacientas, kurį profesoriui teko operuoti, svėrė 470 g.

Šios srities profesionalumo pripažinimu prof. habil. dr. V. Barauskas vadina ir tai, kad kolegos iš Kazachstano ieškodami, kas juos mokys naujagimių chirurgijos, pirmiausia atsigręžė į Vaikų chirurgijos kliniką Kaune.

1996 m. Vaikų chirurgijos klinikoje atlikta pirmoji miniinvazija – laparoskopinė operacija. Operaciją padėjo atlikti Chirurgijos klinikos kolegos. 1999 m. Vaikų chirurgijos klinika įsigijo naują laparoskopinę aparatūrą ir pradėjo savarankiškai atlikinėti mini invazines operacijas. Vaikų chirurgai Vilniuje tokias operacijas pradėjo atlikinėti tik prieš kelerius metus.

„Lietuvoje daug kalbama apie emigraciją, apie tai, kad mūsų šalyje mažėja gyventojų ir gimstamumas, todėl mažėja vaikų. Vaikų chirurgijos klinika to nejaučia. Mūsų klinikos pacientų skaičius nekinta 10 metų, o gal – ir daugiau, – sakė profesorius. – Vaikų chirurgijos klinikos stacionare per metus gydoma apie 4600 pacientų. Ambulatorijoje per metus apsilanko apie 36 tūkst. pacientų.“

Nuo 2003 m. profesorius yra Lietuvos vaikų chirurgų draugijos pirmininkas ir EUPSA (European Association of Pediatric Surgery) bei WOFAPS (World Federation of Associations of Pediatric Surgeons) tarybos narys. Nuo 2005 m. – UEMS (European Union of Medical Specialists) vaikų chirurgijos sekcijos vykdomojo komiteto narys, naujų ES šalių atstovas.

Prof. habil. dr. V. Barauskas yra plataus profilio vaikų chirurgas, atliekantis bendrosios vaikų chirurgijos, urologijos, krūtinės chirurgijos operacijas. Specializuojasi įgimtų naujagimių virškinamojo kanalo anomalijų, įgimtų krūtinės ląstos deformacijų chirurgijoje. Prof. habil. dr. V. Barauskas yra įdubos krūtinės operacijos Nusso metodika Lietuvoje pradininkas. Nuo 2003 m. Nusso metodika atliko 350 operacijų. Pirmąją tokią operaciją Kazachstano medicinos istorijoje 2011 m. lapkričio mėn. Šimkente atliko taip pat prof. habil. dr. V. Barauskas.

Stažavosi Berlyno, Kopenhagos, Graco, Zalcburgo ir kt. vaikų chirurgijos centruose. 2007 m. prof. habil. dr. V. Barauskui suteiktas Europos vaikų chirurgo sertifikatas. Nuo 2012 m. prof. habil. dr. V. Barauskas yra Rygos Stradinio universiteto Vaikų chirurgijos klinikos kviestinis profesorius.

Kai kalba pakrypsta apie jubiliato laisvalaikį – profesorius skaito grožinę, istorinę ir mokslinę literatūrą, domisi sportu, medžiokle, kelionėmis – suskamba telefonas ir vaikų chirurgui tenka skubėti konsultuoti naujagimio – tikriausiai teks operuoti.

„Mano pašaukimas yra chirurgija. Pirmiausia aš esu chirurgas ir tik po to – klinikos vadovas, mokslininkas, pedagogas. Man patinka klinikinis darbas, – sako prof. habil. dr. V. Barauskas, per metus atliekantis daugiau nei 300 operacijų. – Nesijaučiu mažas vien todėl, kad dirbu su mažais pacientais.“

 

Džiuljeta Kulvietienė