Spausdinti

Pakopinių kompetencijų modelio specialistas: didesnė atsakomybė skatina rezidentus tobulėti

Labai svarbu, kad rezidentams, atsižvelgiant į jų įgytas kompetencijas, būtų suteikta galimybė savarankiškai teikti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas. Rezidentai, kurie studijų metu negauna daugiau atsakomybių, nustoja progresuoti, teigia Kanados Kvinso (Queen’s) universiteto vidaus ligų rezidentūros studijų programos vadovas doc. dr. Davidas Tayloras.

 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) rengiasi įdiegti pakopinių kompetencijų modelį, kuris jauniesiems gydytojams, atsižvelgiant į jų kompetencijas, leis priimti tam tikrus klinikinius sprendimus. LSMU lankęsis ir čia vykusioje konferencijoje „Diplomatai už gyvybę“ dalyvavęs svečias iš Kanados dalijosi patarimais, kaip tinkamai įdiegti šį modelį, taip pat pristatė būtinus struktūrinius pokyčius ir iššūkius, su kuriais, tikėtina, teks susidurti.

 – Papasakokite apie savo vizito tikslą.

– Vizito metu diskutavome apie Lietuvos pacientų sveikatos priežiūrą, būdus jai pagerinti. Daug kalbėjau apie medicinos studijas. Ši tema aptarta ir konferencijoje „Diplomatai už gyvybę“. Su Universiteto atstovais kalbėjome, kas yra kompetencijomis grįsta medicininė edukacija, kaip mokyti rezidentus ir įvertinti, ar jie pasirengę praktikai. Kalbėjome ir apie grįžtamojo ryšio svarbą, taip pat, ką reikia padaryti, kad studentai mokytųsi iš savo darbo ir nuolatos tobulėtų.

 – Teigiate, kad gerinant studijų kokybę reikia įgyvendinti daugybę pokyčių. Kokie pokyčiai būtini?

– Didieji švietimo pokyčiai pasiekiami keičiant ne mokymo planą, o visą procesą, veiklos principus. Turi kisti klinikinių padalinių ir studentų bendradarbiavimas. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad siekiant sėkmingų pokyčių taip pat labai svarbu nepamiršti studentų ir dėstytojų poreikių bei Universiteto kultūros. Ar yra kokių nors politinių veiksnių, turinčių įtakos pokyčiams? Kaip paskirstomos lėšos ir ištekliai, kad būtų užtikrinta, jog, įgyvendinant švietimo poreikius, neužkertamas kelias klinikiniams tyrimams? Į šiuos klausimus turi būti taip pat atsakyta.

 – Rezidentų studijas lyginate su sportininkų treniravimu. Kaip tai susiję?

– Kalbant apie rezidentų rengimą darbui puikiai tinka sporto pavyzdys. Kai treniruoji sportininką, sieki jam padėti pasiekti tam tikrų tikslų sporto varžybose. Treniruojama ne dėl pramogos. Mes turime suprasti, kad mūsų rezidentai čia nėra tik tam, jog pabaigų studijas. Rezidentai turi būti treniruojami, kad pasiektų savo tikslą – taptų patikimais, nepriklausomais gydytojais. Pradėjus mąstyti, kad turime tapti aktyviais treneriais, bei užtikrindami grįžtamąjį ryšį, studentus parengsime kompetentingais gydytojais. Tai labai svarbi koncepcija, kuri nesiskiria nuo sporto, šio požiūrio mums labai trūksta medicinos moksluose.

 – Ko leis pasiekti pakopinių kompetencijų modelis?

– Rezidentams, pademonstravusiems savo kompetencijų lygį, tai suteiks tam tikrų atsakomybių. Ar tai įvyks anksčiau, ar vėliau, parodys kiekvieno studento gebėjimai. Norint kažko išmokti, reikia būti pastūmėtam, susidurti su kokiu nors iššūkiu. Jei mes neleidžiame tam, kuris progresuoja greičiau, turėti daugiau atsakomybių, mes tiesiog sustabdome jo progresą. Kompetencijomis grįstos medicininės edukacijos ir pakopinių kompetencijų modeliai leis tai padaryti daug geriau.

 – Kiek užtrukote įgyvendindami šį studijų modelį Kanadoje?

– Skirtingos įstaigos jį įgyvendina per skirtingą laiką. Užtrukome dvejus metus, kol modelį pradėjome taikyti praktikoje. Manau, dar užtruksime bent 4 metus, kol pasieksime tai, ko norėjome. Vis dėlto greitis neturėtų tapti tikslu. Tikslas – pagerinti sveikatos apsaugą, padaryti, kad viskas veiktų tinkamai. Tam labai svarbus susitarimas. Laiko rėmai yra gerai, antraip žmonės tam neskirs reikiamo dėmesio. Taip pat labai svarbu nustatyti, kurių sričių gydytojai ir rezidentai procese dalyvaus aktyviausiai, užtikrinti ligoninių, universitetų ir valdžios partnerystę. Manau, kad tai turi būti partnerystė tarp dviejų universitetų. Nuo pat pradžių modelis neveiks tobulai, tačiau visi dalyviai procese turi atlikti tam tikrą funkciją.

 – Teigiate, kad yra sričių, kurioms šie pokyčiai gali būti pavojingi.

– Taip, reikia nepamiršti sričių, kurios gali nukentėti, pavyzdžiui, tyrimai. Mūsų institucijoje tyrėjai baiminosi, jog, susikoncentravus į edukaciją, jų darbas liks neįvertintas. Todėl mūsų programoje atsirado tyrimų vadovas, plėtojome rezidentams skirtas tyrimų iniciatyvas. Tai darėme tam, kad būtų aišku – mūsų klinikoje didinant švietimo vertę tyrimai išlieka vienu iš prioritetų.

 – Dalyvavote konferencijoje „Diplomatai už gyvybę“, taip pat turėjote laiko artimiau susipažinti su LSMU. Kokį įspūdį jums paliko Universitetas? Ar matote panašumų tarp Lietuvos ir Kanados?

– Medicinos mokyklų, rezidentų rengimo tikslai Lietuvoje ir Kanadoje panašūs. LSMU medicinos studijose naudojamos simuliacijos yra įspūdingos, čia yra puiki simuliacijų bazė. Rezidentai taip pat įsitraukę į mokymo procesą, jie pasiryžę ne tik mokytis, bet kartu ir dirbti bei siekti pokyčių visame mokymo procese. Tai įkvepia.

Konferencija buvo puiki. Jos metu pasiųsta aiški žinutė – tobulėjanti medicininė edukacija atspindi tobulėjančią sveikatos priežiūrą. Mokymų metu mes studijavome kompetencijomis grįstą medicininę edukaciją, ją standartizavome, mokėmės, kaip sudaryti mokymų planus. Sudarėme vieną planą. Universitetas geba tai daryti. Taip pat mokėmės teikti grįžtamąjį ryšį ir kaip tai panaudoti rezidentų mokymo procese. Mane ypač įkvėpė žmonės, kuriuos sutikau, jų tvirtos lyderystės savybės. Visada bus kliūčių ir iššūkių, kuriuos reikės įveikti, bet LSMU yra puikių lyderių, kurie pasiryžę judėti pirmyn.