Spausdinti

Nuostabu matyti, kaip skirstosi tamsa ir brėkšta rytas

Metams baigiantis, dauguma skaičiuos savo darbo ir kitos veiklos rezultatus, džiaugsis pasiekimais, tik ar visi galės juos matyti savo akimis?..

„Šiais metais Akių ligų klinikoje persodintos 9 ragenos, dažniausiai jų reikia daug didesniam skaičiui pacientų“, – sako Akių ligų klinikos vadovas prof. habil. dr. Vytautas Jašinskas ir sutinka papasakoti apie 2 operacijos, iliustruojančios ragenų donorystės svarbą.

Ragenų donorystė labai reikalinga žmonėms, kurie apanka staiga (trauma, uždegimas ar kt. liga) arba jiems gresia toks apakimas. Ragenų donorystė reikalinga ir planinėms ragenos persodinimo operacijoms. Šie pacientai dažniausiai gana jauni žmonės, darbingo amžiaus, nuo jų visiškai nepriklauso genetiškai nulemta liga. Ji atsiranda tam tikru gyvenimo laikotarpiu, tam tikro amžiaus, dažniausiai – darbingo amžiaus žmonėms. Pasaulio duomenys rodo, kad geriausių rezultatų pasiekiama, kai keratokonusas gydomas ragenos persodinimu. Persodinta ragena skaidri išlieka 10 m. ir daugiau. Būna, kad ilgai tęsiantis uždegimui, ragena prakiūra. Tuomet akis gali mirti, jei nebus donoro ragenos. Gerai, jei žmogus turi sveiką antrą akį, o jei – ne… Tuomet – ne tik fizinė ir moralinė trauma, kai nieko nebematoma, bet ir socialinė, nes reikia prižiūrinčio ir besirūpinančio asmens. Todėl ir reikalinga keratoplastika – pažeistos ragenos pakeitimas donoriniu audiniu, ragenos persodinimas.

„Tai labai reikalinga, – prof. habil. dr. V. Jašinskas kreipiasi į visus su prašymu šviesti visuomenę, kad po mirties dovanoti ragenas yra būtina. – Suprantama, kai artimąjį ištinka staigi mirtis, labai sunku galvoti apie visus – tokiu skaudžiai kritiniu laikotarpiu priimti teisingą sprendimą visų atžvilgiu. Bet reikia, nes niekada nežinome, kada ir kam ragenos gali prireikti.“

„Glaudžiai bendradarbiaujame su Kauno „Lions“ klubu, kuris padėjo įsteigti Kauno klinikų Akių audinių banką, bet ragenų vis viena labai trūksta. Norime priminti, kad Lietuvoje egzistuoja problema, kurią visų pastangomis ir jėgomis būtų galima bent iš dalies spręsti. Pasaulinė statistika skelbia, kad net tuo atveju, kai nėra eilės ragenos transplantacijai dėl lėtinių ligų, vis vien 100-ui tūkst. gyventojų reikia 10–12 ragenų per metus, t. y. milijonui gyventojų – apie 100 ragenų. Lietuvai reikėtų apie 300 ragenų per metus. Lietuvoje pernai ir užpernai ragenos transplantacijų atlikta tik apie 40. Šiemet – dar blogesnė padėtis. Kaune atliktos tik 9 ragenos transplantacijos“, – pasakojo prof. habil. dr. V. Jašinskas, jau seniai įsigijęs donoro kortelę.

Profesorius įsitikinęs, kad susidariusi padėtis, kai labai trūksta akių ragenos donorų – informatyvumo stoka, o gal – ir lietuviško mentaliteto bėda, liudijanti tam tikrą visuomenės požiūrį.

„Reikia garsiai ir daug kalbėti apie donorystę, apie ragenos trūkumo problemą, nes nežinia, kada ir kam gali prireikti, – sakė prof. habil. dr. V. Jašinskas. – Didelė problema: mokomės ir mokome, kaip persodinti ragenas, savo lėšomis vykstame ir domimės naujausiomis metodikomis, dalyvaujame kursuose, klinika įsigyja instrumentų ir kt. reikalingos aparatūros, bet visa tai – sustoja vietoje, kai nėra donorinės medžiagos. Nieko nekaltiname, tik siekiame palankesnių sąlygų ir žmonių sąmoningumo, nes esame pasirengę padėti apakusiems arba ankantiems dėl ragenos aklumo žmonėms.“

Pacientų istorijos

1*

Darbingas (šiuo metu apie 50 m.) vyras dar 1992 m. patyrė didžiulę akių ir viso veido traumą, po kurios vienos akies išgelbėti nebebuvo įmanoma.

Žmogus aktyvus, galėjo, nuvyko ir konsultavosi Maskvoje, operavosi Vokietijoje, gydėsi išlikusią akį. Po 2 m. jam buvo persodinta ragena. Gyveno taip, kaip gyveno, bet šių metų gegužę – vėl patyrė akies traumą. Vyras gydytas Akių ligų klinikoje, bet trauma sukėlė padarinius.

Akių ligų klinikos vadovas prof. habil. dr. V. Jašinskas sako, kad žmogus akį tikriausiai lietė, gal patrynė ir taip į ją pakliuvo infekcija.

„Ragenoje atsirado žaizdelė. Ragena plonėjo, pacientas buvo paguldytas į stacionarą, bet ragena vis tiek prakiuro. Buvo akivaizdu: jei nieko nedarysime, akis mirs, – sako prof. habil. dr. V. Jašinskas ir vardija galimybes: pakaitalai, norint užtaisyti akies rageną, arba vėl – nauja donoro ragena. – O ragenų – nėra. Buvome pasiryžę bet kam, nes reikėjo gelbėti vienintelę žmogaus akį. Kreipėmės į Nacionalinį transplantacijos biurą (NTB) ir pranešėme, kad turime pacientą, kuris negali laukti eilėje, nes bet kurią akimirką gali apakti. Pranešėme, kad susiklostė tokios aplinkybės, žmogui trūko akis, ji yra „kiaura“, akį reikia gelbėti. Įsižiebė viltis išeiti iš beviltiškos padėties – šviesos spindulys, nes atsirado tinkama donoro ragena, kurią gavome dėl NTB. Esame dėkingi, kad NTB atsižvelgė į kritinę padėtį ir sudarė sąlygas be eilės gauti rageną.“

Profesorius prisimena, kad operacija buvo pradėta 10 val. vakaro.

„Unikalia šios operacijos nepavadinčiau, bet techniškai ji – labai sudėtinga, – sako profesorius. – Kai akis „kiaura“, kaip šio paciento, operacijos atlikimo technika, operacijos užduotis – visai kita, nei tik persodinti donoro rageną. Techniškai – tai labai sudėtinga operacija.“

Praėjus savaitei po operacijos, pacientas vėl matė šviesą. Jis atgavo tai, ką turėjo iki traumos šių metų gegužę.

„Tai ne vien mūsų Akių ligų klinikos, bet ir visų NTB transplantologų pasiekimas. Pavyko skubos tvarka padėti pacientui ir išgelbėti jo regėjimą“, – sako profesorius.

2**

Pedagogei iš Klaipėdos prieš metus buvo atlikta skubi ragenos persodinimo operacija.

Prof. habil. dr. V. Jašinskas pasakojo, kad moters viena akis sveika, kitos – neaiškios kilmės uždegimas.

„Infiltratas ragenoje ir jis eina gilyn, toliau į priekinę akies kamerą. Infiltratas – sunkiai pasiekiamoje vietoje, sunku gydyti. Išplovėme pūlius – ragena pradėjo plonėti. Kairiąja akimi moteris nebematė, nes uždegimas labai didelis. Atsiradus donoro ragenai, nusprendėme persodinti: išimti nesveiką pacientės rageną su visu infekcijos židiniu ir pakeisti nauja ragena. Taip ir buvo padaryta. Akis ėmė rimti. Šią operaciją vadiname ne tiek optine keratoplastika, bet ir gydomąja, kuri buvo atlikta tam, kad būtų išsaugota akis. Ateityje galbūt teks atlikti dar vieną operaciją – optinę keratoplastiką“, – pasakojo prof. habil. dr. V. Jašinskas.

Akis gyja, nuimti beveik visi siūlai, pacientė nedaug, bet operuota akimi mato.

Pirmąją lapkričio savaitę pacientė buvo atvykusi į Akių ligų kliniką išimti siūlų ir sutiko papasakoti savo istoriją.

Dėl regėjimo sutrikimų neturėjusiai 1947 m. gimusiai klaipėdietei skaudėti ir perštėti kairę akį pradėjo 2013 m. Paraudus akiai, kreipėsi į savo gydytoją. Savaitę gydėsi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Gavo siuntimą vykti į Kauno klinikas, kur gydėsi porą savaičių ir buvo išleista gydytis namo. Moteris gydėsi labai atsakingai. Ji rodo savo „Ligos sąsiuvinį“, kuriame kruopščiai užsirašinėjo ir vis dar užsirašo gydytojų nurodymus ir visa, ką tik turėjo atlikti, atliko ir atlieka, kokius vaistus vartoja ir kt.

„Deja, pasidarė blogiau. Naktimis ėmė net labai skaudėti. Lengvesnis yra gimdymo skausmas, nei tas akies skausmas, kurį man teko patirti. Trumpam jį numalšinti padėdavo tik leidžiami vaistai“, – pasakojo buvusi pedagogė.

„Pakartotinai į Akių ligų kliniką Kaune atvykau 2013 m. lapkričio mėn. ir – jau ilgam. Buvau skrupulingai prižiūrima ir gydoma, bet, atsiradus donoro ragenai, sulaukiau siūlymo atlikti transplantaciją. Sutikau. 2013 m. gruodžio 8 d. profesorius V. Jašinskas mane operavo. Po operacijos labai sunkiai gijo. Akių ligų klinikoje teko išgulėti beveik pusę metų – apie 5 mėn. Kiekvieną dieną po 3–4 kartus leido vaistus po jungine. Per visą pooperacinį gydymo laikotarpį profesorius V. Jašinskas atliko 7 akies valymus, nes po ragena buvo „įsikūręs“ pūlinys. Uždegimui plisti neleido antibiotikai. Suaugusiųjų akių ligų stacionaro skyriaus vadovė doc. Reda Žemaitienė mane ramino, kad viskas bus gerai.“

„Grįžau namo jau tik po Velykų ir savo akele rūpinausi kaip kūdikiu“, – prisimena klaipėdietė, iš pradžių į Akių ligų kliniką Kaune vykusi kas 2 savaites, po to – kas mėnesį, dar vėliau – jau kas 2 mėn.

„Turiu stebėti kraujospūdį. Nešioju tamsius akinius, nes operuota akis nemėgsta ir saulės, ir šalčio – atšalus orams po akinių stiklu pridengiu akį sulankstyta nosinaite“, – apie dabartinę savo savijautą pasakoja moteris ir džiaugiasi, kad į Kauną reikės atvažiuoti jau tik ateinančių metų sausį – išimti paskutinių 4 likusių siūliukų.

„Gal po pusmečio teks pakoreguoti rageną, gal tada bus galima galvoti apie lęšiuką“, – svarsto pacientė.

„Kauno klinikose dirba nuostabūs daktarai – ir puikiai gydo, ir visada labai nuoširdžiai priima. Atvažiuoju čia kaip sava. Su visomis slaugytojomis jau susigyvenau, susidraugavau – natūralu, tiek laiko čia buvau gydoma. Nuostabus slaugos personalas, nors darbo turi tikrai labai daug. Apskritai, čia dirba tokie puikūs žmonės, kad net tokių žodžių nėra, kuriais galėčiau pasakyti, kaip jie manimi rūpinosi ir kaip aš jiems esu dėkinga, – sako pacientė iš Klaipėdos ir pirmiausia dėkoja prof. habil. dr. Vytautui Jašinskui, Bendrosios oftalmologijos sektoriaus vadovui doc. Valerijui Barzdžiukui ir palatos gydytojai dr. R. Boguševičienei bei visiems medikams. – Kai paryčiais važiuojame iš Klaipėdos į Kauną, galvoju, kaip nuostabu matyti, kaip skirstosi tamsa ir brėkšta rytas.“

 

Džiuljeta Kulvietienė