Spausdinti

Mokslininko darbas – tarsi nesibaigianti kelionė pažinimo vingiais

(V. Valuckienės nuotr.)„Rašytojams yra sakoma: jeigu gali nerašyti – nerašyk. Mokslininkams, manyčiau, priešingai: jeigu jauti, kad nori ir gali, tuomet – būk. Mokslininko kelias nebus lengvas, tačiau jis bus įdomus: su kalnais ir nuokalnėmis, pakilimais ir kritimais. Galbūt tai bus kelias į žvaigždes, o gal – į niekur. To negali žinoti. Tačiau akivaizdu, kad šis kelias – be pabaigos. Kiek keliausi – jis niekada nesibaigs“. Nuostabiomis mintimis apie mokslininko darbą, atradimus ir mokslo teikiamą džiaugsmą pasidalino garbus mokslininkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos vadovas profesorius, habil. dr. Virgilijus Ulozas. Šių metų vasario mėnesį paskirstytos 2015-ų metų Lietuvos mokslo premijos, iš kurių Biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityje už darbų ciklą „Organinės gerklų ligos: biologinių žymenų paieška, inovatyvūs diagnostikos ir gydymo metodai (2000–2014)“ paskirta daug pasiekusiam Lietuvos mokslininkui.

Profesorių V. Ulozą kalbina LSMU viešųjų ryšių specialistė Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu.

Spaudoje dažnai girdime, kad „mokslininkas staiga atrado reikšmingą atradimą“. Taip nutiko ir Jums?

Mokslinis atradimas negali gimti per vieną dieną arba staiga. Tai – ilgas, kasdienis ir kryptingas procesas, susidedantis iš atskirų smiltelių, tarsi mozaika suplaukiančių į bendrą paveikslą. Pirmiausia, iškeliamas klausimas, į kurį atsakymo tenka ieškoti kone visą gyvenimą. Naujų faktų įrodymas – tai ir yra atradimas, naujų žinių apibendrinimas ir mokslininko džiaugsmas. Tačiau, kad taip nutiktų, neužtenka atsipalaidavus vaikščioti po mišką: atradimai – ne grybai, jų į krepšelį neprisirinksime. Atradimas – tai ilgalaikio, itin kruopštaus, atkaklaus ir labai tikslingo darbo rezultatas. Iki mokslinio atradimo slypi tikrasis triūsas, kurį tenka nudirbti. Džiugu, kai įvyksta tam tikras lūžis, leidžiantis prasiveržti vadinamam atradimui. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad labai dažnai vienoks ar kitoks atradimas plauko tarsi šalia, o mokslininkui tereikia jį pastebėti. Arba sugebėti pastebėti. Mokslininkas tikslingai interpretuoja tai, ko nepastebi kiti, išskiria iš įprastų procesų ir geba suvokti, kad tai yra būtent tai, ko ieško. Visa tai yra mokslininko darbo įgūdžių ir gebėjimo rezultatas.

Kokia Jūsų, kaip mokslininko, kasdienė veikla? 

Kasdienė veikla – tai darbas, darbas ir darbas. Tai - norėjimas ir žingeidumas, smalsumas, domėjimasis tuo, ką darau, nestandartinis požiūris į įprastus daiktus ar reiškinius ir gebėjimas juose pamatyti tai, kas iš tikrųjų yra neįprasta. Ir žinoma, sudėtingi eksperimentai medicinos ir biomedicinos srityse, bendradarbiavimas tarp įvairių sričių specialistų. Tikriausiai visame pasaulyje nėra vieno vienintelio mokslininko, kuris viską sugalvotų, padarytų, atliktų eksperimentus ir gautų rezultatą. Dažniausiai tai yra ilgų diskusijų, aptarimų, ginčų, eksperimentų, medžiagos kaupimo, analizės išvados.

Ką Jūs išskirtumėte, kaip patį reikšmingiausią pasiekimą?

Galutinis mokslinis rezultatas susidaro iš daugelio mažų. Kiekvienas mažas pasiekimas, mažutis mokslinis rezultatas, savame etape teikia begalinį džiaugsmą: tuo momentu būtent jis tampa reikšmingiausiu ir svarbiausiu. Kiekvienas jų – tarsi dar vienas naujas, pradinis taškas, nuo kurio galima atsispirti ir vėl judėti pirmyn. Pirmyn – į naują atradimą.  

Lietuvos Mokslo premija taip pat suteikta už 15 metų darbų ciklą, o visi darbai – be galo svarbūs. 

Koks Jūsų, kaip mokslininko, įnašas gerklų vėžio diagnostikai bei gydymui?

(V. Valuckienės nuotr.)Vienas iš aktualiausių darbų – tai tunelinių nanovamzdelių gerklų plokščialąstelinio vėžio tyrimai, atlikti kartu su LSMU Kardiologijos instituto Ląstelių kultūros laboratorijos kolektyvu, vadovaujamu profesoriaus Vytenio Arvydo Skeberdžio. Džiaugiamės, kad mums pirmiesiems pavyko nustatyti šias nano struktūras, esančias  gerklų plokščialąstelinio vėžio ląstelių kultūroje ir pačiame gerklų vėžio audinyje. Tai yra labai svarbus mokslinis faktas, arba, sakykime, atradimas, nes per šiuos nano struktūrinius vamzdelius tarpusavyje komunikuoja vėžinės ląstelės: per šias struktūras tikriausiai perduodama genetinė informacija iš vienos ląstelės į kitą. Šių ląstelių egzistavimo įrodymas ateityje gali būti labai svarbus pacientų gydymui. Išsiaiškinus tikslią šių ląstelių struktūrą ir veikimo mechanizmus, būtų galima kurti vaistinius, medicininius preparatus, kurie galėtų įveikti vėžines ląsteles, arba bent jau sutrikdyti jų tarpusavio sąveiką, išardyti jų vienybę bei sugriauti agresyvumą.

Dar vienas iš minėtinų darbų yra gerklų plokščialąstelinio vėžio, piktybinio naviko, ir gerklų papilomos (nepiktybinio naviko) eksperimentinio modelio sukūrimas ant viščiuko embriono chorioalantojinės  membranos. Šiuos darbus atlikome kartu su mūsų universiteto Histologijos – embriologijos katedra, kurios vadovė – profesorė habil. dr. Angelija Valančiūtė. Tai yra nauja, įdomu ir, žinoma, labai aktualu. Eksperimentinio gerklų plokščialąstelinio vėžio modelio dėka galima stebėti atskiras šio piktybinio naviko vystymosi stadijas, detalizuoti ligos vystymosi ir plitimo mechanizmus. Kalbant apie papilomos eksperimentinio modelio sukūrimą – tai yra pirmasis toks modelis pasaulyje: niekas iki šiol to nėra darę. Panaudojant viščiuko embriono chorioalantojinę membraną, galima stebėti atskirų papilomos židinių išsisėjimą, kuris įvardijamas itin gražiu epitetu: žvaigždėtas dangus. Stebint, kaip atskiri papilomos židinukai plinta, kaip formuojasi nauji, galime gauti naudingos informacijos, kadangi toks pats procesas, manome, vyksta ir žmogaus organizme. Galbūt pagaliau suprasime, kaip šis navikas plinta žmogaus organizme: iki šiol tai nebuvo aišku. Šie rezultatai bei mokslinės išvados padės vaistinių medžiagų paieškoms.

Taip pat yra svarbūs fundamentiniai  tyrimai, atlikti kartu su LSMU Kardiologijos instituto Molekulinės kardiologijos laboratorijos vedėja profesore habil. dr. Vaiva Lesauskaite molekulinės biologijos srityje: matrikso metalo proteinazių MMP-2 ir MMP-9 raiškos ir jų genų polimorfizmo tyrimai nepiktybinių gerklų darinių, ikivėžinių būklių bei gerklų vėžio atvejais. Atlikti moksliniai tyrimai yra svarbūs ne tik audinių remodeliavimosi procesų gilesniam supratimui bei naujų piktybinių navikų žymenų paieškai, tačiau yra reikšmingi ir klinikine prasme. Padidėjusios MMP raiškos nustatymas gerklų vėžio audinyje gali padėti prognozuoti piktybinio naviko išplitimą, lemti individualizuotos gydymo taktikos ir apimties pasirinkimą pacientui.

Kuo reikšminga automatinė balso analizės sistema?

Kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros ir valdymo sistemų katedros mokslininkais, vadovaujamais profesoriaus habil. dr. Antano Veriko, dirbame informacinių technologijų panaudojimui laringologijoje: kuriame automatinės balso analizės sistemas. Lietuvoje atliekama gana daug mikrochirurginių gerklų operacijų, kurių tikslas – balso pagerinimas arba atstatymas – fonochirurginės operacijos. Norint įvertinti operacijų rezultatus arba balso pakitimą, reikalingi specialūs metodai, kurie išmatuotų šiuos pokyčius. Medicinai tobulėjant, paprasto apibūdinimo, „pagerėjo ar pablogėjo“ paciento balsas, nebeužtenka. Šiandieną reikalingi tikslūs kiekybiniai matavimai bei metodai, kuriais būtų galima įvertinti balso kokybę. Automatinės balso analizės sistemos kūrimas tapo būtinybe. Tokios sistemos sukūrimas, jos automatinis panaudojimas yra labai perspektyvus tiek funkcinių gydymo rezultatų įvertinimui, tiek automatinei analizei, kuri galėtų pereiti ir į internetinę erdvę per specialias aplikacijas. Pavyzdžiui, jeigu ji taptų pasiekiama per išmaniuosius telefonus, kiekvienas žmogus galėtų išsitirti balsą ir gauti atsakymą, ar jis sveikas, o, jei patologinis – su rekomendacija kreiptis į gydytoją specialistą, priežasčiai nustatyti.

Jūsų klausantis, galima įtarti, jog šis mokslininko veržlumas įgytas dar vaikystėje?

Nuo vaikystės tapti gydytoju ar mokslininku tikrai nesvajojau. Mažo berniuko žaidimai buvo gana įprastiniai: karininkai, muškietininkai, indėnai. Gal todėl, jog vasaras dažniausiai praleisdavau Kazlų Rūdoje, laksčiau miškuose. Tik atėjus brandos metui, aš atsigręžiau medicinos link.

Kokių asmeninių savybių reikėtų, norint tapti puikiu gydytoju arba mokslininku?

Medicinos mokslus pasirinkęs žmogus, pirmiausia, turi mylėti kitą žmogų. Taip pat labai svarbu savyje turėti norą padėti kitam. Tai, manau, yra pagrindas, o toliau – sugebėjimai. Be abejonės, profesinė sritis turi patikti, dominti, traukti, o pats žmogus privalo būti atsakingu, darbščiu ir protingu.

Kalbant apie mokslą, nėra tokios institucijos ar universiteto, kuris ruoštų tik mokslininkus. Norint dirbti mokslinį darbą, visų pirma, reikia norėti ir domėtis. Žmogaus viduje degte dega žingeidumas, noras patirti tai, kas nėra patirta, padaryti tai, kas nėra padaryta. Palyginimui, mokslas – tarsi kelionių, įspūdžių troškimas. Juk keliautojai taip pat yra atradėjai. Mokslas – tai kelionė per pažinimą. Ir jeigu, atradus vieną atsakymą, žmogus jau ieško kito, ta kelionė bus įdomi ir jaudinanti. Šalia to, mokslininko darbas – tai ilgametis triūsas, duomenų kaupimas, tvarkymas, apdorojimas. Mokslininką lydi tokios asmeninės savybės, kaip atkaklumas, užsispyrimas, darbštumas. O tuomet ateina atlyginimas: atrandi arba ne. Tai – rizika. Ir, pagaliau, mokslininko darbas tampa gyvenimo būdu: mokslininku neišdirbsi nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Mokslininku tiesiog tampi ir gyveni: ir dieną, ir naktį. Ir po darbo... ir sapne, ir pasąmonėje.

Ar esate naktį susapnavęs ar suradęs idėjų, vertų mokslininko dėmesio?

Taip! Būna, kad susidėlioja nuostabiai gražiais sakiniais, bet kai nubundi, toji idėja pradingsta naktyje. Manau, kai įsijauti, pavyzdžiui, į mokslinį darbą, projektą ar rašai mokslinį straipsnį, ir kol neužbaigi savo darbo, jis nepaleidžia tavęs. Ir nepaleis net miegant, kol nesudėliosi taip, kaip nori, kol neatrasi to, ko ieškai, ir kol netapsi patenkintas savimi ir savo darbo rezultatu.

 

LSMU inf.