Spausdinti

Misija Sibiras

 „Misija Sibiras“ – Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas. Kasmet vis daugiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų dalyvauja šiame projekte. Pakalbinome vieną iš projekto dalyvių – medicinos studentę – Severija Pažemeckaitę. Ji pasakojo apie atranką, pasiruošimą projektui ir patį žygį!

Kodėl susidomėjai projektu „Misija Sibiras“?

Nuo pat vaikystės mano šeimoje patriotizmas ir lietuvybė buvo labai pabrėžiama: močiutės brolis gydytojas Antanas 

Gabužis buvo ištremtas, o prosenelės brolis Antanas Juozapavičius buvo pirmasis karininkas, žuvęs už Lietuvą. Jau kelerius metus galvojau apie dalyvavimą šiame projekte, bet vis maniau, kad gal dar esu per jauna. Vasaros būdavo užimtos ir suplanuotos. Šiais metais pasiryžau ir užpildžiau anketą. Pamaniau, kad tai bus graži duoklė mano giminei. Be to, visada domėdavausi Lietuvos istorija. Taigi pasitaikė proga pamatyti tai, apie ką skaičiau vadovėliuose ir apie ką pasakojo artimieji.

Kokiam mieste buvote? Kiek laiko truko pati ekspedicija?

Iš Maskvos skridome į Krasnojarską – ekspedicija vyko 300–400 km spinduliu aplink jį. Tik atskridę į Krasnojarską važiavome į Lesosibirską, ten tvarkėme pirmąsias kapines. Vėliau vykome į Patapovą, Zacharovką, Strielką, Jeniseiską. Visa ekspedicija truko 15 dienų.

Papasakok apie projekto atranką.

Atranka vyksta dviem etapais. Pirmasis – motyvacinės anketos pildymas. Ji būna paskelbta internete. Šiais metais anketą užpildė daugiau nei 700 dalyvių. Po pirmojo etapo buvo atrinkti 76 žmonės, kurie dalyvavo bandomajame žygyje. Žygis vyko Valkininkuose. Jo metu turėjome nueiti 50 kilometrų parinkta trasa, tvarkėme kelis kapus bei atlikome įvairias komandines ir psichologines užduotis. Po bandomojo žygio buvo paskelbta 15 žmonių komanda, kuri vyks į Sibirą.

Kokio fizinio pasirengimo reikėjo?

Daug kas sakė, kad bandomasis žygis yra sunkus. Tačiau bandomojo žygio su pačia ekspedicija nepalyginsi. Kai reikia Sibiro taigoje į statų kalną neštis 18 kg kuprinę ant nugaros, spiginant saulei, skraidant uodams, tada supranti, kad tas bandomasis žygis buvo vienas juokas.

Taip reikia didelio fizinio pasirengimo. Nors ir labai pavargęs, ir karšta, ir uodai puola – žinai, kad negali suktis atgal, nes nėra kur – esi 5000 km nuo Lietuvos ir privalai žygiuoti pirmyn. Be abejo, labai svarbu yra tinkama avalynė ir pasiryžimas!

Papasakok, kokius darbus padarėte.

Pagrindinis ekspedicijos tikslas – kapinės. Mes sutvarkėme 9 kapines, daugiau nei 100 kapų, pastatėme du metalinius ir
du medinius kryžius. Aplankėme ten gyvenančius lietuvių tremtinius. Užsirašėme ir atsivežėme jų pasakotas istorijas.

Ar pasikeitė tavo požiūris į tremtį?

Ekspedicijos metu sužinojome ir pamatėme tikrai daug. Dabar galiu palyginti abu įspūdžius: susikurtą ir išgyventą. Kai esi ten ir tvarkai lietuvių kapelius su lietuviškomis pavardėmis, tada tikrai sunku suvokti, kaip tie žmonės čia atsidūrė, ką jie turėjo patirti pradedant nuo jų ištrėmimo iki tikrai sunkios kelionės gyvuliniu vagonu, iki bandymo įsikurti Sibire. Jie ten kūrė šeimas, gyveno, verkė, o mūsų žygdarbis buvo paprastas – parodėme ir vietiniams, Lietuvai ir sau, kad mes savo tėvynainių nepamiršome.

Kokie jūsų kiti žingsniai poekspedicinėje veikloje?

Internete jau pasirodė ekspedicijos nuotraukos. Greitai ir mūsų Sibire rašyti dienoraščiai. Todėl visi galės paskaityti ir pamatyti, ką matėme, nuveikėme ir patyrėme. Dienoraščius turėjome rašyti kiekvieną dieną, todėl bus daug skirtingų emocijų ir istorijų.

Prasideda poekspedicinė mūsų veikla – „Misijos Sibiras 2014“ pristatymai. Važinėsime po Lietuvos miestus ir miestelius ir pristatinėsime savo ekspediciją. Taip skatinsime visą visuomenę nepamiršti Lietuvos ir jos istorijos. Planuoju pristatymą surengti ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete.

Po naujų metų turėsite galimybę išvysti filmą apie mūsų ekspediciją.

Koks įvykis tau labiausiai įsiminė?

Visa ekspedicija liks mano atmintyje. Įsiminė tikrai daug: pirmojo kryžiaus pastatymas Lesosibirsko kapinėse, apžėlę kapai ir tas bandymas suvokti, kad čia guli lietuviai, pirmasis kaimas Sibire, susitikimas su tremtiniais. Labiausiai atsiminsiu žygį į Sibiro taigą. Jį įveikę pasiekėme numatytas kapines. Žygis truko 3 dienas, įveikėme beveik 50 km kalnais, uolomis, miškais. Atsiskleidė, kokia nuostabi komanda ir žmonės yra šalia manęs. Bijojome meškų, todėl visą laiką šaukėme, dainavome, vaikinai naktimis budėdavo. Ilgai atsiminsiu Sibiro gamtos grožį, kurį matėme to žygio metu: ėjome tokiomis vietomis, kur žmogaus koja nebuvo įžengusi, miegojome palapinėse palei Jenisiejų, ant skardžio, prie pat upės ir kt. Kai esi ekspedicijoje, sunku suprasti, ką patiri, bet dabar grįžus daug kas atrodo kitaip.

 

Gytė Malciūtė