LSMU užsienio studentai dalija gerumą Lietuvos vaikams

LSMU užsienio studentai dalija gerumą Lietuvos vaikams (L. Hussain nuotr.)Meilei ribų nėra. Šiuos žodžius esame girdėję daugelis. Tačiau ar mokame juos realizuoti? Ar mokame stabtelėti ir pažvelgti į esančius šalia žmones. Pastarieji įvykiai Lietuvoje rėkte rėkia – nelabai, arba – per mažai. Kita vertus, pažvelgus į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) užsienio studentus, būriais traukiančius į gyvenimo nuskriaustų vaikų globos namus, nuomonė ima keistis. Tarp jaunų, veržlių ir karjeros siekiančių žmonių daug tokių, kurie visą savo šilumą ir meilę išdalija tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

LSMU Medicinos fakulteto Kalbų ir edukacijos katedros lektorė Loreta Alešiūnaitė moko lietuvių kalbos studentus, atvykusius studijuoti iš užsienio. Kalbėdama apie savo darbą, lektorė spinduliuoja pavydėtinu užsidegimu ir meile. Lietuviškai prakalbinusi ne vieną LSMU užsienio studentų gydytojų, odontologų, farmacininkų laidą, Loreta pastebi, kad mokymosi procesui labai svarbus yra nuoširdus bendravimas. Šiltas bendravimas – tarsi jausmų kalba, kuria lektorė dalijasi su savo studentais. Gal todėl grįžtamuoju atsaku užsienio studentai gręžiasi į likimo pamirštus Lietuvos našlaičius ar neįgalius mažamečius, kasmet nešdami Naujųjų metų viltį ir Kalėdinę šilumą…

Gerbiama Loreta, kaip gimė idėja organizuoti išvykas į vaikų globos namus LSMU užsienio studentams?

Nuo pat pradžių Universitete dirbu su studentais iš užsienio – mokau lietuvių kalbos. Pastebėjau, kad atvykusiems čia studijuoti reikalingas ne tik turtingas žinių bagažas, bet ir nuoširdus bendravimas, pagalba, patarimai. Natūraliai gavosi, kad šiems jaunuoliams tapau „užuovėja“ svečioje šalyje. Dar prieš dvylika metų visiems kartu gimė idėja aplankyti gyvenimo nuskriaustus vaikučius Lietuvoje. Kartu su keliais studentais iš Izraelio ir Libano pradėjome organizuoti išvykas į vaikų globos namus. Noras bendrauti, žaisti, dalytis ir globoti augo labai greitai. Mūsų mažaisiais draugais tapo našlaičiai, neįgalūs arba intelekto negalią turintys vaikučiai. Pastebėjau, kad globos jausmas, padėti silpnesniam, sustiprėjo ne tik mano, bet ir studentų širdyse. Pajutome, kad šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventės tampa ypatingomis tik tuomet, kai aplankome vargstančią šeimą ar sergantį vaiką, padovanojame jiems šypsenas.

Šiandien visas šventes, akcijas koordinuoja KIMSU – LSMU studijuojančių užsieniečių studentų organizacija – bei aktyviausi savanoriai. Geranoriškai padeda ir akcijose dalyvauja LSMU Tarptautinių ryšių ir studijų centro administracija, dekanato darbuotojai. Universitetas skiria transportą dovanoms nuvežti. Studentų vardu nuoširdus ačiū.

Nuo ko pradėjote, ką pirmiausia aplankėte?

Bene pirmiausia draugystę užmezgėme su Kaune esančia Jono Laužiko specialiąja mokykla, kurioje praleidome begales gerų akimirkų: dainavome, šokome, rengėme krepšinio varžybas ir liaudies žaidimo bočios čempionatą. LSMU studentai užsieniečiai čia lankosi ne tik žiemos švenčių metų: kartu su jaunaisiais draugais švenčia ir šv. Velykas, Pirmoko dienos bei kitas šventes. Nuostabu, kai matai jauną, karjeros siekiantį, veržlų studentą kartu su mažuoju draugu globotiniu, kartu sėdinčiais ir marginančiais velykinį kiaušinį. Tą akimirką jie būna panirę į kitą pasaulį: susikaupę, susiglaudę, be žodžių vienas kitą suprantantys. Tokią akimirką nenoromis ištrykšta džiaugsmo ašara.

Ketverius metus iš eilės važiuojame ir į kūdikių namus „Lopšelis“ pas pačius mažiausius. Noriu pasidžiaugti, kad šiais mokslo metais jau trečią kartą vykstame į „Lopšelį“: vienu metu visi netilpome! Neapsakomas jausmas užplūsta, kai tvirtas studentas vaidina geraširdį Kalėdų senelį. Pavyzdžiui, per praėjusias šventes turėjome net du Kalėdų senelius. Tiesa, jų odos spalva skyrėsi, tačiau mažųjų džiaugsmas matuojamas tik dovanojama šiluma ir meile. Visi studentai nori pašnekinti, pažaisti, prisiglausti prie jaunųjų draugų, kurių širdelės tokiomis akimirkomis prisipildo džiaugsmo ir gėrio spindulių. Ir tai yra tikra, nesuvaidinta meilė. Tyra tarsi kalnų krištolas. Ir – be jokių ribų.

Studentai yra užsieniečiai: ar jiems išvykus, ryšys, užmegztas su likimo nuskriaustais vaikučiais, nenutrūksta?

Studentai keičiasi nuolatos, tačiau meilė išlieka. Juk meilė neturi ribų, sienų, valstybių, žemynų. Ji jungia visus žmones. Galiu pastebėti tik tai, kad meilė auga ir noras padėti dar labiau stiprėja. Akciją „Meilė be ribų“ pradėjome vos nuo dešimties savanorių, tačiau šiandien tie savanoriai nebesutelpa į dešimtis automobilių! Tai – žavu. Be to, studentams keičiantis, atsiranda vis naujų idėjų, kaip pradžiuginti jaunuosius globotinius, kaip juos nustebinti. Savo mažiesiems draugams nuperkame higienos priemonių, specialių ugdymo reikmenų, logopedinių priemonių. Tą darome jau daugelį metų.

Iš kur gaunate lėšų?

Studentai patys sugalvoja, kaip užsidirbti pinigų, kad galėtų nudžiuginti savo globotinius. Bendravimas ir šiluma yra neįkainojamos vertybės, tačiau šiems vaikeliams labai reikia ir materialinės pagalbos. Reikia elementarių ir būtinų higienos priemonių, mokomųjų priemonių. LSMU tarptautinių studijų studentai be galo išradingi. Pavyzdžiui, organizuoja pyragų kepimo vakarėlį arba įvairių tautybių maisto šventę. Tokie renginiai pritraukia Universiteto dėstytojus ir svečius, kurie mielai perka studentų maistą, rankdarbius. Surinktos lėšos yra skiriamos labdarai. Sauskelnės, higienos ir mokomosios priemonės, žaislai – tai dovanos, kurios perkamos už uždirbtus pinigėlius.

Kodėl Jūs visą tai darote?

Man labai svarbu tai, ką darau. Aš myliu savo studentus už jų nuoširdumą ir nesuvaidintą, iš savo kraštų ir iš savo šeimų atneštą supratimą apie tai, kad esame ne vieni: apsidairykime, gal galime kam nors padėti, gal galime pasidalyti su kažkuo tuo, ką turime. Gėris ir meilė neturi nei religijos, nei sienų. Gerumą galima užauginti, tik pirmiausia reikia pradėti jį auginti savyje. Pasak amerikiečių rašytojo Marko Tveno (Mark Twain), gerumas – tai kalba, kurią kurtieji gali girdėti, o aklieji gali matyti.

Kokius pastebite studentų, dalyvaujančių šiose akcijose, pokyčius?

Po kiekvienos akcijos, jau daug metų girdžiu tuos pačius klausimus: kodėl mūsų visuomenė gana mažai rūpinasi šiais vaikais, kodėl tokie maži vaikučiai čia atsiduria. Ir kitas, labai svarbus klausimas: kada vėl važiuosime aplankyti mažųjų bičiulių. Matau, kad sunkiausia būna išsiskiriant, atsisveikinant: ašaros blizga ne tik merginų akyse…

Ar tokie vizitai netraumuoja vaikučių, ar jie – reikalingi? Ar universitetus reikia skatinti tokioms akcijoms?

Taip, jiems mūsų reikia. Taip, ten mūsų visada laukia. Taip, mes ten dar ne kartą sugrįšime. Taip, mes patys praturtėjame, pasidalydami savo artumu ir šiluma. Taip, mums taip pat jų reikia. Taip, mes gyvename šalia ir mes mokame dalytis meile. Šios mintys nėra tik mano. Tai – studentų sudėliota jausmų mozaika.

Taip pat norime padėkoti J. Laužiko specialiosios mokyklos direktorei S. Ratkevičienei, mokytojai L. Vaitiekaitytei, direktorės pavaduotojai L. Navalinskienei bei Kūdikių namų „Lopšelis“ direktorei A. Prasauskienei, Kūdikių namų skyriaus administratorei J. Ulozienei ir visam kolektyvui už sudarytas galimybes studentams susitikti su šiose įstaigose gyvenančiais mažaisiais draugais.

 

Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu