Spausdinti

Kardiologinės nefrologinių pacientų problemos

Kardiologinės nefrologinių pacientų problemosĮ taip pavadintą konferenciją Kaune gegužės mėnesį gausiai rinkosi gydytojai nefrologai, kardiologai, endokrinologai, šeimos ir vidaus ligų gydytojai, rezidentai ir studentai.

Kokias gi problemas turi spręsti nefrologai kartu su kardiologais? Pirmiausia šių abiejų sričių pacientai – dauguma ne pirmos jaunystės (švelniai tariant), dažnai sergantys ne viena lėtine liga (cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, ateroskleroze). Dažnai nefrologinėmis ligomis sergančius pacientus vargina širdies ir kraujagyslių ligos, o širdies ligomis sergančių ligonių inkstai dažnai būna pažeisti.

Konferencijos dalyvius pasveikino ir įžanginį žodį tarė LSMU rektorius, Kardiologijos klinikos vadovas, Kauno krašto kardiologų draugijos pirmininkas, akademikas prof. Remigijus Žaliūnas. Jis pabrėžė tarpdisciplininio bendradarbiavimo būtinumą.

Pirmasis pranešimas „Vazorenalinė hipertenzija – kaip diagnozuoti ir gydyti 2015?“ buvo aktualus visų specialybių gydytojams, nes vyresnio amžiaus populiacijose arterinės hipertenzijos paplitimas siekia 60–70 proc. Labai svarbu iš šių pacientų išrinkti tuos, kurių arterinė hipertenzija sukelta inkstų arterijų susiaurėjimų (dažniausiai aterosklerozinių).Kardiologinės nefrologinių pacientų problemos

Kaip diagnozuoti, atrinkti pacientus, kuriems inkstų arterijų išplėtimas ir stentavimas galėtų palengvinti arterinės hipertenzijos gydymą, apsaugoti nuo išeminės nefropatijos atsiradimo, kalbėjo Europos inkstų asociacijos ir Europos dializės ir transplantacijos asociacijos prezidentas prof. Andrzejus Wiecekas. Tai pirmasis Europos nefrologų prezidentas iš Vidurio ir Rytų Europos, Katovicų (Lenkija) Silezijos medicinos universiteto nefrologijos, endokrinologijos ir metabolinių ligų klinikos vadovas. Prof. A. Wieceko mokytojai buvo Lenkijos nefrologų patriarchas prof. F. Kokotas ir garsus vokiečių nefrologas prof. E. Ritzas. Įdomu, kad prieš 13 metų prof. A. Wiecekas 6-ojoje Baltijos šalių nefrologų asociacijų konferencijoje Kaune irgi kalbėjo apie tą pačią problemą – inkstų arterijų aterosklerozę. Todėl šiemetiniame pranešime siūlyta daug konservatyvesnė taktika, siūlanti dažniau gydyti arterinę hipertenziją vaistais, o inkstų arterijų plėtimu ir stentavimu gydyti tik pacientus, kuriems galima tikėtis gero poveikio.

Doc. O. Gustienė apžvelgė ūminių išeminių sindromų diagnostikos ir gydymo ypatumus sergant lėtine inkstų liga. Išemine širdies liga daug dažniau serga šie pacientai. Pagrįstai manoma, kad lėtinė inkstų liga laikytina dar vienu iš išeminės širdies ligos rizikos veiksnių. Tiek klinikiniai požymiai, tiek gydymas nefrologinėmis ligomis sergančių pacientų (ypač esant galutiniam inkstų nepakankamumui) turi savo ypatumų, kuriuos vaizdžiai nagrinėjo doc. O. Gustienė. Visiems gydytojams – nekardiologams – buvo naudinga išgirsti apie šiuolaikinę ūminių išeminių sindromų diagnostiką ir gydymą.

Prof. V. Kuzminskis savo pranešime nagrinėjo lėtinio inkstų nepakankamumo įtaką širdies ir kraujagyslių patologijai atsorasti, citavo dar 1918 m. F. Volhardo pasakytą įžvalgią mintį „Inkstų ligomis sergančių žmonių kraujagyslės sensta prieš laiką ir šiuos pacientus galima apibūdinti kaip norinčius būti senais“. Ypač aktuali širdies ir kraujagyslių ligų diagnostika ir gydymas pacientų, sergančių galutiniu inkstų nepakankamumu ir gydomų dialize arba gyvenančių su persodintu inkstu. Jų skaičius pasaulyje greitai didėja, 2013 metais jis buvo 3,2 mln. Šių pacientų mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų dešimtis kartų didesnis nei bendrosios populiacijos. Tradicinio rizikos veiksnio – cholesterolio kiekio padidėjimo kraujyje – gydymo nauda statinais nei hemodializuojamiems, nei pacientams po inksto transplantacijos neįrodyta.

Prof. M. Miglinas apžvelgė arterinės hipertenzijos gydymo naujienas, pabrėžė mitybos ir svorio sumažinimo svarbą.

Prof. I. A. Bumblytė kalbėjo apie tikrai ribinę problemą – kardiorenalinį sindromą, kai ūminis ar lėtinis širdies nepakankamumas sukelia atitinkamai ūminį arba lėtinį inkstų nepakankamumą arba atvirkščiai. Ypač aktuali yra teisingo gydymo diuretikais, hemofiltracija, AKF inhibitoriais, vazodilatatoriais taktika.

Antrajame savo pranešime prof. A. Wiecekas nagrinėjo labai sunkių, atsparių gydymui vaistais, arterine hipertenzija sergančių pacientų gydymą inkstų denervacija – angiografinio tyrimo metu specialiu elektrodu inkstų arterijų simpatinės įnervacijos suardymu. Visame pasaulyje vis plačiau taikoma inkstų denervacija, reikalaujanti kruopščios pacientų atrankos, sudėtingos ir brangios aparatūros, pernai patyrė nokautą. Buvo paskelbti duomenys apie patį didžiausią inkstų denervacijos efektyvumo mokslinį tyrimą. Atliekant inkstų denervaciją dvigubai aklu metodu (kontrolinei grupei taikytas tik angiografinis tyrimas, bet denervacija neatlikta; nei ligoniai, nei juos prieš ir po procedūros stebėję gydytojai nežinojo, ar buvo atlikta denervacija, ar ne) arterinio kraujospūdžio sumažėjimas buvo panašus abiejų grupių (placebo efektas?) tiriamųjų.

Inkstų denervacijos banga atslūgo. Prof. A. Wiecekas nagrinėjo galimas minėto tyrimo klaidas, likusius neaiškius klausimus, kitas galimas inkstų denervacijos indikacijas.

Prof. R. Babarskienė kalbėjo labai svarbiu nefrologams klausimu – kaip kardiologijos požiūriu ištirti ir paruošti pacientą inksto transplantacijai. Dauguma šių pacientų yra gerokai jaunesni nei kiti dializuojami pacientai (vidutinis Lietuvos dializuojamo paciento amžius 63 metai, o transplantuojamo – 44), bet neretai tarp jų būna sergančių mažai simptomų sukeliančia išemine širdies liga. Tik geras tyrimas (dažniausiai koronarografija) ir prireikus širdies kraujagyslių nuosrūvio sudarymas (šuntavimas) ar išplėtimas leidžia tikėtis gerų inkstų transplantacijos rezultatų.

Su minėta tema labai susijęs doc. R. Uniko pranešimas apie intervencinės kardiologijos galimybes ir ypatumus sergant inkstų ligomis. Pranešimas iliustruotas vaizdingų atvejų demonstravimu. Tai ypač buvo naudinga vyresnės kartos klausytojams, nes intervencinės kardiologijos plėtra yra tiek greita, kad kitų specialybių gydytojams sunku net stebėti.

Konferencijos pabaigoje doc. I. Skarupskienė pademonstravo vaizdingą inksto arterijos stenozės atvejį, kai jau hemodialize pradėtai gydyti pacientei inksto arterijos išplėtimas ir stentavimas atkūrė inksto funkciją ir padarė valdomą kraujospūdį.

Bendras nefrologų ir kardiologų renginys pavyko – susirinko per 200 įvairių specialybių klausytojų, pranešimų temos buvo įdomios, lektoriai – kompetentingi, emocingi ir valdantys auditoriją. Įdomu, kad prof. A. Wiecekas, kantriai klausęsis visų pranešimų (lietuvių kalba), po konferencijos gyrė aukštą konferencijos lygį.

Tokie tarpdisciplininiai renginiai tikrai reikalingi mūsų siauros specializacijos amžiuje.

 

LSMU inf.