Spausdinti

Kalvis – pirmojo operacinio stalo konstruktorius

Kalvis – pirmojo operacinio stalo konstruktoriusŠiais metais Veterinarijos akademijos darbuotojui, mano tėvui Adolfui Jurevičiui būtų sukakę 100 metų. Jis gimė 1914 m. darbininkų šeimoje, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Šeimoje augo 4 broliai. Tėvo pase, išduotame 1933 m., radau įrašą, kad gyveno Baisogalos valsčiuje. Kalvystės amato per žiemą mokėsi Valatkonių Jagmino dvare. Taigi jau 19-os metų tėtis buvo kalvis. Ūkyje buvo amerikietiškas traktorius, tad tėtis per žiemą išstudijavo visą traktoriaus sandarą. Labai norėjo savarankiškai vairuoti. Kad gautų pavažiuoti traktoriumi, tekdavo dažnai jį plauti. Vėliau traktoriumi dirbdavo nuo aušros iki sutemos. Kiek pamenu, tėtis visada turėjo transporto priemonę: dviratį, motociklą, vėliau automobilį.

Didelis noras būti savarankišku ir geru kalviu 1934 m. A. Jurevičių nuvedė dirbti į Vadaktus pas žinomą kalvį, kuris buvo baigęs arklių kaustymo mokyklą. Tėtis pasakojo: „Pirmą dieną pradėjau dirbti labai anksti… Sušilęs dirbau visą dieną, vakare uždarbį suskaičiavau – uždirbau 22 litus. Tą dieną aš prisimenu visą amžių.“

A. Jurevičius 1936 m. buvo pašauktas į kariuomenę, kur užsitarnavo grandinio laipsnį, o vėliau jam suteiktas puskarininkio laipsnis.

Tėvas pasakojo: „Tarnaudamas kariuomenėje užsispyręs prašiau, kad mane siųstų mokytis į Karo veterinarijos valdybos arklių kaustymo mokyklą. Po trijų tarnybos mėnesių mane išsiuntė ten mokytis. Mokyklą 1937 m. baigiau su pagyrimu. Taigi nuo tada su kalvyste nebesiskyriau. Po mokyklos baigimo grįžau į Kėdainius, dirbau Kėdainių valstybiniame žirgyne. Mano pareiga buvo užauginti jaunus arklius teisinga stovėsena, eisena ir taisyklingomis kanopomis.“

Kad tėvas tą mokėjo, supratau jau mokydamasi Veterinarijos akademijoje, nes jis puikiai išmanė visą kanopos anatominę sandarą ir kitas problemas, dėl arklių eisenos, šlubavimo ir kt. 1939 m. A. Jurevičius pradėjo dirbti Karo veterinarijos valdybos arklių kaustymo mokykloje instruktoriumi. Tėvas savo pasakojime prisimena: „Nunešiau į raštinę prašymą, pažiūrėjo ir sako: „Vienas reikalingas, o tu jau 21-as prašymą pateiki.“ Tėtį priėmė, bet ne todėl, kad buvo 21 prašymas. Visi gavo užduotį nukalti pasagą. A. Jurevičiaus pasaga buvo geriausia.

1939 m. Veterinarijos akademija jau buvo savarankiška aukštoji mokykla ir nuo tada A. Jurevičius pradėjo joje dirbti. Nuo 1942 m. iki 1950 m. mano tėvai gyveno Veterinarijos akademijoje. (Karo metais, po tilto per Nemuną susprogdinimo, darbuotojams buvo suteikti butai Akademijos teritorijoje. Tėvai apsigyveno tame name, kur buvo mokomoji kalvė. Karas ir pokaris buvo nelengvi, tėtis mažai apie tai pasakodavo. Jo prisiminimai apie tą laikotarpį liūdni: „Vokiečiams traukiantis, kareiviams buvo duotas nurodymas supakuoti ir išvežti mikroskopus į Vokietiją. Kadangi laboratorijos durys, kur buvo sudėti mikroskopai, buvo užrakintos, tai kareivis spyrė į stiklines duris ir sako: „Dabar atrakinta, ir sudėkit.“ Stalius padarė dėžes, į jas reikėjo sudėti mikroskopus ir išsiųsti. Taigi mes vietoj mikroskopų į tas dėžes sudėjome sudžiūvusio cemento, kad pagal svorį atitiktų, jas užkalėme ir vežikas išvežė į stotį. Visi rizikavome, bet noras, kad po karo Akademija galėtų gyventi, nugalėjo.”

Dar tėvas prisimindavo, kaip kareiviai ateidavo į vaistinę ir imdavo vaistus, tik vokiškus. Tačiau A. Jurevičius turėjo raktus nuo dviejų vaistų sandėlių, kuriuos paliko vaistinės vedėjas prof. Kalvaitis. Apie šiuos sandėlius niekas, kam nereikia, nežinojo, taigi vaistai šiuose sandėliuose liko išsaugoti.

1946 m. daug nuostolių Akademijai padarė potvynis. Viskas buvo apsemta iki 2 metrų. A. Jurevičius, vivariumo vedėjas S. Karalius ir dėstytojas Balčiūnas gelbėjo Akademijos turtą, arklius, nes arklidės su seruminiais arkliais buvo apsemtos. Pavyko išgelbėti 4 darbinius ir 2 seruminius arklius. Vanduo laikėsi beveik savaitę. Tas potvynis labai sutrukdė Akademijai atsikurti.

Kalvis A. Jurevičius mėgo savo darbą, daug laiko praleisdavo kalvėje, kaldavo pasagas ir dirbo įvairius kitus darbus. Matė nelengvą veterinarijos gydytojų darbą, ypač kai reikėdavo operuoti stambiuosius gyvulius.

Keletas buvusių bendradarbių, draugų pasitraukė į Vakarus. Tėvo draugas Kleinys, pasitraukdamas į Vakarus, pas mus paliko vokiškos veterinarinės literatūros, katalogų, instrumentų, vaistų, tikėdamasis po karo grįžti. Tačiau likimas lėmė jam likti gyventi Vokietijoje. A. Jurevičius domėjosi šia literatūra ir taip jam gimė mintis sukonstruoti operacinį stalą stambiesiems gyvuliams operuoti. Daugelis netikėjo, kad paprastas kalvis tai gali padaryti, kartais ir pajuokaudavo, bet tėvas buvo užsispyręs ir nuoseklus. Jam į talką ateidavo jaunuolis Aloyzas Sakalas (Nepriklausomybės akto signataras). Taip A. Jurevičius 1950 m. sukonstravo pirmąjį operacinį stalą. Vėliau, 1956 m., jį patobulino.

Iš Maskvos veterinarijos akademijos į Kauną atvyko dėstytojų delegacija. Tarp jų buvoprof. Medvedevas, kuris nustebo pamatęs operacinį stalą, ir tuojau buvo pirmas užsakymas pagaminti tokį stalą Maskvos veterinarijos akademijai. Prof. Medvedevas parengė visus reikiamus dokumentus ir A. Jurevičius gavo autorines teises. Stalai buvo pagaminti ir stovėjo technikumų, kur buvo rengiami veterinarijos felčeriai, klinikose. Kiek prisimenu, stalų buvo pagaminta daugiau. Jie išvežti į Estiją, į Tartu universitetą, į Vengriją, Mongoliją, tuometę Čekoslovakiją.Kalvis – pirmojo operacinio stalo konstruktorius

Kalvis A. Jurevičius atliko ir daugiau darbų. Be operacinių stalų, kurie ir šiandien stovi Veterinarijos akademijos operacinėje, dar ir dabar naudojamos jo sukonstruotos staklės stambiųjų gyvulių fiksacijai.

Tėvui jau būnant pensijoje, namuose, sode, buvo sukalta stoginė (doc. J. Bakūno iniciatyva) ir ten jis toliau dirbo, tobulino stakles stambiesiems gyvuliams fiksuoti.

A. Jurevičiui labai patiko kalti pasagas. Gamindavo pasagų komplektus. Darydavo pasagas ne tik arkliams, bet ir karvėms, tos pasagos buvo naudojamos, kai nupjaudavo karvei nagą. Dar kaldavo pasagas dovanoms, jas nikeliuodavo.

Mamytei susirgus, tėčiui buvo nelengva, visi šeimos rūpesčiais užgulė jo pečius. Tačiau tėtis buvo linksmas žmogus, visada geros nuotaikos, grojo armonika, akordeonu, smuiku. Taigi vakarai būdavo linksmi. Tai buvo aukšto intelekto žmogus, labai pareigingas, darbštus, kūrybingas, mylintis šeimą. Jis dažnai mums sakydavo: „Žmogų puošia ne mandrumas, o paprastumas, pareigingumas ir darbštumas. Gyvenkite ir dirbkite taip, kad ir po daugelio metų nebūtų gėda susitikti buvusių kolegų, kaimynų, pažįstamų.“ Šie tėčio žodžiai mums liko kaip priesakas, kurį mes perduodame savo vaikams, anūkams. Juk nebūtina užimti aukštus postus, kad žmogų prisimintų ir gerbtų.

A. Jurevičius buvo tik kalvis, tačiau jo meilė savo profesijai, palikti darbai – puikus įrodymas.

Jau 27 metai, kai mano tėvas A. Jurevičius mus paliko, bet mes juo didžiuojamės ir šiandien. Sako, kad žmogus gyvas tol, kol jis yra mūsų širdyse ir prisiminimuose. Tai supratau lankydamasi LSMU VA stambiųjų gyvūnų klinikoje ir VA muziejuje.

Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, saugantiems A. Jurevičiaus darbus ir atminimą. Nuoširdžiai dėkoju doc. M. Podolskiui už padarytus tėvo autobiografinių prisiminimų įrašus ir jų išsaugojimą.