Spausdinti

„Inkstų donorystei 2015-ieji – labai geri metai“

„Inkstų donorystei 2015-ieji – labai geri metai“2015 m. – kol kas ypač sėkmingi organų donorystės ir transplantacijos sritims. Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. statistiniai duomenys jau didesni už 2014 m. duomenis. Šiemet daugiau nei 2014 m. atlikta inkstų transplantacijų iš mirusio donoro, užregistruota daugiau efektyvių donorų.

Šia žinia maloniai sutiko pasidalyti LSMU Nefrologijos klinikos vadovė prof. Inga Arūnė Bumblytė ir klinikos profesorius Vytautas Kuzminskis.

„Inkstų donorystei 2015-ieji – labai geri metai“, – sako prof. A. Bumblytė.

„Šiemet jau atliktos 39 inkstų transplantacijos: 2 iš gyvų donorų ir 37 iš įvairiuose Kauno klinikų reanimacijos skyriuose mirusių donorų. Daugiausia donorų mus pasiekia iš Neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus. Visi kiti Klinikų reanimacijos skyriai taip pat daug padeda ir prisideda. Nuo pat transplantologijos Kauno klinikose pradžios, visi mūsų donorai yra tik iš vienintelės ligoninės – Kauno klinikų“, – kolegų pagalba džiaugiasi prof. V. Kuzminskis ir svarsto, kodėl 2015-ieji yra tokie geri donorystės metai, kas tai lemia? Visas pasaulis sąmonėja ar lietuviai įgijo daugiau racionalios ir protingos atjautos?..

„Sudėtinga atsakyti ir prisiskirti nuopelnus. Reanimatologai ir kiti kolegos supranta, kaip sergančiam žmogui, mūsų pacientui reikalingi donorų organai – inkstai., – pasakoja prof. V. Kuzminskis. – Didėjant žmonių sąmoningumui ir aktyviau pritariant donorystei, mažiau galimų donorų organų bus paprasčiausiai palaidojama arba sudeginama. Vis daugiau bus aukojama žmonėms, kurie be transplantacijos greičiau mirtų. Tai teikia vilties. Tikimės, kad trumpės transplantacijos laukiančiųjų sąrašai.“

Per 2015 m. Kauno klinikose jau atlikta organų transplantacijų: inkstų – 37 iš mirusio donoro ir 2 iš gyvo; širdies – 2; kepenų – 3; ragenų – 16 transplantacijų; taip pat paimti 2 kompleksai – širdies ir inksto bei kasos ir inksto.

Pernai Lietuvoje atliktos 57 mirusio donoro inkstų transplantacijos. Šiemet iki liepos 20-osios – jau 62. Širdies transplantacijų pernai per metus atlikta 11, šiemet – jau 10. Pernai iš viso atlikta 12 kepenų transplantacijų, šiemet – jau 8.

2014 m. atliktos 2 kasos ir inksto komplekso transplantacijos, šiemet – 1.

2014 m. persodinta 35 ragenos, šiemet – jau 30. Pernai per metus atliktos 97 organų ir 35 audinių (ragenų) transplantacijos – iš viso 132, šiemet – jau 86 organų persodinimo operacijos ir 30 audinių (ragenų) transplantacijų – iš viso 116 transplantacijų.

2015 m. didėja ir potencialių bei efektyvių donorų skaičius po smegenų mirties. Pernai per visus metus buvo 106 potencialūs donorai, iki 2015 m. rugsėjo 21-osios užregistruoti 96 potencialūs donorai. 2014 m. per visus metus buvo 31 efektyvus donoras, šiais metais – jau 45.

Lietuvoje organų persodinimo šiuo metu laukia 303 recipientai. Inksto laukia 189 žmonės, kasos ir inksto komplekso persodinimo – 11, širdies – 33, plaučių – 6, širdies ir plaučių komplekso – 5, kepenų – 59. Donorinį ragenos audinį reikia persodinti 139 recipientams. Iš viso transplantacijų laukia 442 žmonės. Liepos 20 d. duomenimis, Lietuvoje sutikimą po mirties transplantacijai aukoti savo organus, audinius yra davę daugiau nei 21 500žmonių.

„Daugiausia per visą istoriją Lietuvoje buvo atlikta 92 inkstų transplantacijos (2007 m.). Tačiau 2008 m. Lietuvoje transplantuoti tik 47 inkstai. Svyravimai sunkiai paaiškinami, – sako prof. V. Kuzminskis. – Laimei, eismo įvykių mažėja. Dabar donorais dažniausiai tampa tie, kurių smegenys miršta nuo kraujo išsiliejimo, dažnai vyresnio amžiaus žmonės. Donorai sensta ir mes nebesirenkame, nes sensta ir recipientai, laukiantys donorų inkstų. Vyresnių žmonių inkstai taip pat nėra blogi. Visame pasaulyje įsivyrauja tokia tendencija, ne tik pas mus. Sensta ir tie, ir tie. Užsienyje donorai ir recipientai 7–8 m. vyresni nei Lietuvoje.“

„Pernai Kaune inkstų donorų buvo labai mažai. Kauno klinikose – tik 8. Šiemet – jau 19, o metai dar nesibaigė. 2013 m. Kauno klinikos turėjo 19 donorų. – sako prof. I. Bumblytė. – Klausėme reanimatologų, kodėl pernai taip mažai donorų, o šiemet – jau daug? Kolegos paaiškino, kad pernai galimų donorų irgi buvo nemažai, bet labai daug atsisakė artimieji. Šiemet artimieji sutinka daug dažniau.“

„Šiemet vidutiniškai artimųjų atsisako 27 proc. Pernai atsisakė apie 50 proc. Donorystė didėja dėl artimųjų sąmoningumo. Ant artimųjų pykti negalima. Smegenų mirtis dažniausiai yra staigus procesas, staiga ištikęs insultas, taip pat traumos. Suprantame, kad artimiesiems labai sunku apsispręsti, sunku ir medikams klausti. Donoro kortelė padeda artimiesiems apsispręsti – miręs žmogus norėjo, kad jo organai būtų panaudoti, – kalba prof. V. Kuzminskis. – Pasaulyje egzistuoja tokia praktika – lengviau gauti artimųjų sutikimą, kai donoro širdis jau nebeplaka. Tai tam tikri donorai – vadinamieji neplakančios širdies donorai, kai žmogaus širdis jau sustojusi.“

„Tikriausiai dabar artimieji labiau pasitiki medikais. Dabar jau daug kas žino – pagal įstatymus Lietuvoje yra bendra laukiančiųjų eilė, kad atsiradus donorui, egzistuoja itin griežtos parinkimo taisyklės (kam organas teks) – iš 3 pretendentų yra tik 1 laimingasis. Tai labai opus klausimas, – kalbėjo prof. I. Bumblytė. – Jei žmonės pasitiki gydytojais, jie sutinka, kad jų ką tik miręs artimasis taptų donoru. Žinoma, neduok Dieve, tai patirti, kai artimas žmogus miršta staiga, netikėtai – reikia tai išgyventi, suvokti ir dar tokį sprendimą priimti – paaukoti organus.“

Prof. V. Kuzminskis pasakojo, kad kai kuriose šalyse galioja atsisakymo prezumpcija ir „Aktyvaus atsisakymo principas“, liudijantis, kad žmogus nenori būti donoru. Kai kuriose šalyse, nutikus nelaimei, donoro kortelės niekas neieško. Veikia kompiuterinė donorų bazė. Į bazės paiešką įvedamas asmens numeris ir žiūrima, ar asmuo yra sąraše: donoras ar aktyviai atsisakė pats. Ir artimųjų neprašoma apsispręsti, nes moraliai tai labai sudėtinga. Jei žmogus buvo labai nusistatęs prieš donorystę, tuomet jis pats ir atsisakė – artimiesiems lengviau apsispręsti. Mūsų šalyje tai dar nepriimtina. Galima klausti, bet jei žmogus nėra „aktyviai atsisakęs“, klausimas taip pat jau yra problema.

Pasak prof. V. Kuzminskio, yra artimųjų, kurie klausia medikų, kodėl nesiūloma tapti donoru? Dabar daug kas jau pasvarsto: juk dabar, kai deginama, tai sudeginama ir tai, kas gali padėti kitam. Tai irgi yra stebuklas, kaip ir gyvybė.

Transplantacija – labai reikalinga. Inkstų transplantacija taupo valstybės lėšas. Lietuvoje transplantacijos rodikliai nėra blogi, palyginti su kitomis ES šalimis. Skaičiuojant, kiek atliekama transplantacijų 1 milijonui gyventojų, Lietuvą lenkia estai ir latviai. Lietuvoje inkstų išgyvenamumo rodikliai (kiek metų dirba transplantuotas inkstas), geresni nei estų ir latvių. Lietuva jau pasiekė europinį inkstų išgyvenamumo lygį.

2000 m. Kaune pradėtos transplantacijos. Nacionaliniame transplantacijos biure gimė mintis palyginti rezultatus. Buvo lyginti inksto išgyvenamumo rodikliai. Išgyvenamumo rezultatai Kaune nėra blogesni nei tik inksto, nei transplantuotų pacientų apskritai. Ir palyginti su Europa, Kauno rodikliai yra geri.

Lietuvoje šiuo metu yra apie 1,5 tūkst. dializuojamųjų (amžiaus vidurkis 64 m.). Laukiančiųjų inkstų donorų yra mažiau nei 10 proc. – apie 130. Jų amžiaus vidurkis yra 46 m.

„Mitas, kad dializuojami pacientai ilgai negyvena, – sako prof. I. Bumblytė. – Turime tokių pacientų, kurie dializuojami apie 30 m.“

Prof. V. Kuzminskis papasakojo apie gyvus donorus. Tai tie, kurie atidavė vieną inkstą artimam žmogui – visi jie yra stebimi medikų. Palyginti su bendrąja populiacija šių donorų išgyvenamumas yra geresnis. Nes tam, kad taptų gyvu donoru, jis yra ištiriamas visiškai. Teko ir atsisakyti gyvo donoro paslaugų dėl jo sveikatos.

JAV inksto transplantacijos vidutiniškai laukiama 4 m., Lietuvoje – mažiau nei 2 m.

„Dažniausiai atsisakoma aukoti širdį ir ragenas. Visuomenę reikia šviesti, informuoti ir drąsinti dėl ragenų. Labai keistas žmonių požiūris ir kažkokios nepaaiškinamos baimės, – sakė prof. I. Bumblytė. – Žmonėms reikia paaiškinti, kad kosmetinio efekto po ragenos paėmimo – nelieka.“

Prof. V. Kuzminskis juokavo, kad dabar donorų ir recipientų sveikata blogėja (nes ir tie, ir tie sensta), bet medikų darbo kokybė gerėja. Taip rezultatai ir išsilygina – pacientų ir transplantacijos bei donorystės apskritai labui.

 

Džiuljeta Kulvietienė