Spausdinti

Dr. Kristina Jarienė – nominacijos „Metų moteris“ laureatė

Dr. Kristina Jarienė – nominacijos „Metų moteris“ laureatėMoterų teisių asociacija MOTA Kauno rotušėje surengė labdaros vakarą, kurio metu padėkojo 2014 m. aktyviai gynusiems moterų teises, ugdžiusiems pilietiškumą, skatinusiems nepakantumą smurtui ir aktyviai dalyvavusiems visuomeninėje veikloje bei įteikė nominacijas.

Pagrindinę nominaciją „Metų moteris“ pelnė LSMU MA Akušerijos ir ginekologijos klinikos dr. Kristina Jarienė.

Sveikiname gerbiamą daktarę ir prašome papasakoti apie veiklą, kuria dr. K. Jarienė atkreipė ne vien moterų teisių asociacijos MOTA dėmesį.

Nominaciją gavote už rūpestį lytinę prievartą patyrusiomis moterimis ir veiklą, siekiant sukurti bei plėtoti ištisą pagalbos sistemą. Nuo kuo prasidėjo Jūsų veikla?

Manau, ši veikla prasidėjo tada, kai LSMU MA Vaikų ligų klinikos Vaikų konsultacinėje poliklinikoje pradėjo veikti Ginekologijos ir urologijos kabinetas. Dirbdama su nuo seksualinio smurto nukentėjusiomis mergaitėmis pastebėjau, kad remdamiesi tuo metu galiojančiu protokolu, nieko realaus negalime padaryti, tikėdamiesi pagelbėti nuo seksualinio smurto nukentėjusiosioms. Pastebėjau, kad nagrinėjant teismines bylas, medikų įrašų nepakanka nukentėjusiosioms ginti. Taip pat atkreipiau dėmesį, jog kai pilnametė moteris į mus kreipiasi praėjus daugiau laiko po patirtos lytinės prievartos, neturime protokolo, nurodančio, kaip medikams elgtis, kokius tyrimus atlikti, kur siųsti ir kt. Deja, daugelio būtinų tyrimų ligonių kasos neapmoka, o už skubią kontracepciją ir antibiotikus, kurie gali apsaugoti ar išgydyti nuo lytiškai plintančių ligų, moteris turi mokėti pati.

Tuomet ir kilo mintis parašyti gydytojams, teismo ekspertams ir visiems, dirbantiems su lytinio smurto aukomis, tyrimo ir gydymo protokolą bei metodines rekomendacijas.

Koks bus Jūsų minimas protokolas?

Protokolas kuriamas toks, kad kiekvienas gydytojas, kur jis bedirbtų, atsivertęs jį tiksliai žinotų, ką ir kaip turi daryti ir teisingai aprašytų tai medicininėje dokumentacijoje.

Protokolas skirtas abiem lytims. SAM Motinos ir vaiko skyriuje sako, kad jiems rūpintis berniukais (vyrais) nepriklauso. Klausiau, kam priklauso? Juk vaikas – ne tik dukra, bet ir sūnus. Todėl privalome garantuoti pagalbą ir berniukams, vyrams. Negalima jų išbraukti iš nukenčiančiųjų sąrašo, nors oficialiosios statistikos skaičiai – labai maži.

Ši problema dažna Lietuvoje?

Lietuvoje prievartą patiria kas trečia moteris, nors statistika rodo, kad tik 0,02 proc. moterų kenčia lytinio partnerio smurtą. Apklausos rodo, kad 30 proc. Lietuvos moterų yra patyrusios lytinę, seksualinę prievartą. Nereikia pamiršti, kad prievartiniai lytiniai santykiai šeimoje taip pat yra smurtas. Klaidinga visuomenės nuomonė, kad tai patiria tik asocialių sluoksnių moterys. Netiesa. Gana nemaža seksualiai nukentėjusiųjų dalis yra išsilavinusios ir aukštas pareigas einančios moterys. Jos niekada niekam apie tai nepasisakys, niekada niekur nesikreips. Joms gėda, jos bijo viešumo, išgyvena, kaip tai paveiks jų vaikus. Dalis jų ir gyvena su smurtautoju, bijodamos ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų. Net ir šalyse, kur gerai organizuota socialinė apsauga (JAV, Kanada, Australija, JK), į teisėsaugą kreipiasi tik apie 10 proc. visų nukentėjusių moterų ir tik pusė šių bylų išsprendžiamos aukos naudai. Tai – katastrofiškai mažas rodiklis.

2013 m. prokuratūros ataskaitoje sakoma, kad lytinį smurtą patiria vis mažiau moterų.

Tai tikrai nėra tiesa. Oficialioje LR prokuratūros ataskaitoje apie moteris nekalbama. Kalbama tik apie vaikus. Apklausus daugiau nei 3 tūkst. 18–20 m. Lietuvos jaunuolių, 30 proc. iš jų prisipažino, kad vaikystėje turėjo prievartinius lytinius santykius, neleistinas glamones prieš savo valią patyrė apie 60 proc. Deja, kartais žmonės net neįsivaizduoja, kas yra blogai. O kai žmogus nežino, mano, gal taip ir turi būti, gal tai yra norma. Kai jiems paaiškinama, kas yra smurtas, kad net ir čiupinėjimas ar grabaliojimas – taip pat yra netinkami dalykai, tuomet statistikos skaičiai iš karto didėja ir tampa itin dideli.

Remiantis PSO, Lietuva pagal fizinio saugumo skaičius yra tik 1 laipteliu aukščiau už Iraką, Iraną, Sudaną ir kt. pan. šalis. Gana reti įvykiai, kai Lietuvos gatvėse grobiamos moterys, bet namuose slapto agresyvaus smurto yra pakankamai. Moterys nesiskųs, nes bijo, neturi kur išeiti, nežino, kas bus su vaikais. Vaikai mokyklose žiaurūs – jei sužinos, pradės tyčiotis, todėl mama tyli.

Išvystytose pasaulio šalyse vaikus rekomenduojama apklausti be artimųjų buvimo šalia, Lietuvoje – tai neįsivaizduojama. Juk dažnai smurtautojas ir yra tas šalia būnantis ar iš artimos aplinkos. Tik 10 proc. smurtautojų yra nepažįstamieji. Todėl vaikai ir slepia, nepasisako.

Svarstoma, kad kiekviena ES šalis turi turėti nacionalinius centrus, kur pagalba būtų teikiama 24 val. 7 paras per savaitę, dirbtų kvalifikuoti specialistai, konsultuotų profesionaliai, saugotų paciento ir gydytojo anonimiškumą, jei to reikalauja aplinkybės.

Jūsų, kaip gydytojos ir pagalbos organizatorės, tikslas?

Beveik 66 proc. gydytojų neatpažįsta nepasisakančių, bet patyrusių prievartą moterų, kurios pagalbos prašo netiesiogiai. Įrodyta, kad aukos dažniau kreipiasi ne į teisėsaugą, o į medikus. Jos dažnai ir net įkyriai skundžiasi įvairiais negalavimais, bet, deja, dažnai į tokius pacientus numojama ranka („eina ir eina – nežino, ko nori“). Po tokiu „vaikščiojimu dėl vaikščiojimo“ dažnai slepiasi nebylus pagalbos šauksmas. Moterys, ieškodamos vadinamosios nebylios pagalbos, skundžiasi viskuo, kuo tik įmanoma – rodos, nėra ligos, kuria nesirgtų.

Jei medikas žino ir atpažįsta ženklus, jis gali padėti. Todėl ir kuriamas protokolas. Moteris neprivalo iš karto kreiptis į policiją. Gydytojas galėtų pasiūlyti moteriai: „galiu surinkti įkalčius ir, jei tik kada nors norėsi, tai tikrai tau padės“. Tuomet moteris jausis saugi net dėl keleto dalykų. Svarbiausia, pasitikės gydytoju, nes jis šią akimirką rūpinasi ja ir jos saugumu, o ne skuba skambinti į policiją, viešinti jos nelaimę ir pan.

Gydytojas turi būti tas asmuo, pas kurį nebijoma eiti. Gydytojo tikslas – kad į jį nebūtų bijoma kreiptis pagalbos.

Kas Jums padeda Lietuvoje?

Bendrauju su VDU teisininkais, Generaline prokuratūra, teismo ekspertais, kitų specialybių gydytojais, įvairiomis ministerijomis. Sprendžiame, kaip teisėtai, teisiškai, apsaugoti ne tik nukentėjusiąją, bet ir gydytoją.

Jūsų dėmesio laukas vien Lietuva neapsiriboja?

Belgijoje dalyvavau susitikime su ES ekspertais. Kalbėjome apie prekybą žmonėmis tarp šalių, apie diskriminaciją, seksualinį smurtą ir kt. Vienas iš vizito tikslų buvo sudaryti programą ES studentams medikams. Į programą siekiama įtraukti mokymus apie tai, kaip atpažinti prievartą patyrusį žmogų ir ką daryti toliau. Aptarėme būtiną teisinių žinių bazę, dokumentų ir jų pildymo pavyzdžius, vyriausybinių ir nevyriausybinių pagalbos organizacijų svarbą ir kt.

Dar viena problema, apie kurią kalbėjau Belgijoje – neturime tinkamų ir pakankamai žinių turinčių mokytojų. Paaiškėjo, kad su šia problema susiduria ir kitos šalys.

Esate viena iš Jūsų minėtų mokytojų. Dėstote LSMU studentams?

Paskaitos apie lytinius nusikaltimus LSMU MA Akušerijos ir ginekologijos klinikoje visų LSMU MA fakultetų studentams pradėtos skaityti jau šiais mokslo metais. Tarptautiniai ekspertai Belgijoje džiaugiasi, nes LSMU yra vienas pirmųjų, pradėjęs to mokyti savo studentus. Planuojama, kad tai bus studentams medikams privalomai dėstomas dalykas visoje ES. Mes ir rezidentus siekiame integruoti į pagalbą nukentėjusiosioms nuo smurto aukoms teikiančių organizacijų veiklą.

Skaitėte pranešimą Seime…

Taip, ir politikams minėjau, kad daug dalykų darome gal ir teisingai, bet ne taip. Moterys nesikreips, jei žinos, kad bus klausinėjamos daug kartų, po truputį ir vėl, ir vėl…

Kaip veikia tokios pagalbos sistema šiandien?

Nukentėjusi moteris dažniausiai atvyksta į Skubios pagalbos skyrių. Jei tuo metu moteriai nereikia jokios skubios gydytojo pagalbos (nekraujuoja, nėra matomų, sveikatai pavojingų fizinių sužalojimų), gydytojo pareiga – palaukti, kol atvyks teismo ekspertas, ir apžiūrą atlikti tik jam dalyvaujant. Deja, lytinė prievarta netgi nėra įtraukta į skubios pagalbos sąrašą. Psichologų, psichiatrų, socialinių darbuotojų pagalba tokiais atvejais taip pat nėra reglamentuota.

Kada susiėjo Jūsų ir MOTA keliai?

Dažnai ta pati idėja vienu metu kyla ne vienam žmogui, ta idėja juos ir suveda. Laimei, tuomet ir teko susipažinti su bendrija, teikiančia visokeriopą pagalbą moterims, nukentėjusioms nuo smurto. Moterų teisių asociacija MOTA atstovauja moterų teisėms viešojoje erdvėje ir institucijose, įgyvendina socialinių įgūdžių lavinimo, rizikos grupės moterų integracijos į darbo rinką programas, nuosekliai vykdo smurto lyties pagrindu prevenciją, teikia bendrąsias socialines paslaugas moterims ir kompleksinę socialinę, psichologinę ir teisinę pagalbą itin pažeidžiamai moterų grupei – smurto aukoms, organizuoja renginius visuomenei ir mokymus specialistams.

Jaučiu didžiulę psichologinę ir profesinę Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovės prof. Rūtos Nadišauskienės paramą. Į ją galiu kreiptis bet kada, visas problemas sprendžiame greitai, organizuotai, čia ir dabar. Man labai padeda rezidentė Rasa Bubliauskienė – jos entuziazmas stulbinamas. Mano draugė ir kolegė doc. Eglė Drėjerienė – nepamainoma palaikymo komandos narė. Prie mūsų prisijungė proktologai doc. Robertas Bagdzevičius, prof. Žilvinas Saladžinskas, dermatologė dr. Vesta Kučinskienė, infektologė prof. Auksė Mickienė, psichiatrai dr. Algirdas Jaras (vyro supratimas ir palaikymas yra neįkainojami ne tik šeimoje), prof. Virginija Adomaitienė, prof. Dainius Pūras, Sigutė Stanaitienė, laboratorijos darbuotoja dr. Violeta Jusevičiūtė, Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus vadovas dr. Kęstutis Stašaitis, toksikologas Jonas Šurkus, VDU dėstytojai N. Palionienė, prof. E. Gruodytė, kolegos iš Vilniaus doc. Ž. Bumbulienė, teismo ekspertai dr. Romas Raudys, dr. Jūratė Gincman, gydytojai Sigitas Chmieliauskas, J. Vėlavičius, prokuratūros, ministerijų atstovai ir dar daug daug kitų. Visi jie dirba tik iš idėjos, nes supranta problemą ir jos mastą.

Nereali patirtis, kad kreipiantis pagalbos į kolegas Kaune ar Vilniuje, nė vienas nepasakė, kad nepadės. Tik kartą Vilniaus kolegos paklausė, iš kur aš imsianti pinigų šiai veiklai? Atsakiau, kad visi dirbame dėl idėjos, esame tikri tuo, ką darome.

Ką pagalvojote, išgirdusi savo pavardę kartu su nominacija „Metų moteris“?

Kai įteikė, stoviu ir galvoju: kodėl man? Kaip jau minėjau, mūsų dirba labai daug. Apdovanojimai svarbūs ne asmenybei, o kaip galimybė viešinti veiklą, dėl kurios asmuo ir buvo įvertintas. Mes visi vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu esame verti apdovanojimo.

 

LSMU inf.