Spausdinti

Aukščiausias gydytojo odontologo profesinės veiklos įvertinimas

Aukščiausias gydytojo odontologo profesinės veiklos įvertinimasVasario mėnesį minima Šv. Apolonijos – odontologų globėjos – diena. Lietuvos odontologų rūmai kasmet rengia šv. Apolonijos minėjimus vis kitame Lietuvos mieste ir teikia apdovanojimus šv. Apolonijos nominantams. Šiemet Tarptautinės odontologų dienos minėjimas vasario 7 d. vyko Panevėžyje. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupijos kancleris kunigas S. Černiauskas. Kunigas pamoksle kalbėjo apie kančią – didžiausiu skausmu dažniausiai įvardijamas danties skausmas. Pamirštama, kad didžiausi skausmai ir kančia yra dvasiniai, kurie yra svarbiausi.

Šv. Apolonijos statulėlę, kuri yra aukščiausias gydytojo odontologo profesinės veiklos įvertinimas, šiemet gavo ir LSMU dėstytojas doc. dr. Juozas Jonaitis. Kodėl pasirinko šią profesiją ir ką jam reiškia šis apdovanojimas, docentas mielai sutiko pasidalyti su „Ave vita“ skaitytojais:

Kodėl pasirinkote odontologo specialybę? Ar tai buvo vaikystės svajonė?

Taip, jau nuo aštuntos Lukšių V. Grybo vidurinės mokyklos klasės žinojau, kuo noriu būti. Dėl įvairių aplinkybių ir sutapimų tada man teko pirmą kartą apsilankyti dantų technikų laboratorijoje. Susižavėjau viskuo, ką pamačiau. Vėliau, renkantis gydytojo odontologo profesiją, įtakos man turėjo vyriausia sesuo Dalė. Ji jau buvo baigusi Kauno medicinos institutą ir dirbo Kauno klinikose vaikų chirurge. Jos padrąsinimai ir patarimai man buvo labai svarbūs ir reikšmingi. Jei reikėtų pasirinkti gyvenime profesiją antrą kartą – neabejodamas nueičiau tuo pačiu keliu.

Lietuvoje esate vienas iš odontologinės implantologijos pradininkų. Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?

Lemtingos buvo dvi pažintys mano gyvenime: studijų metais – su kolega A. Černikiu, ir baigus Universitetą – su O. Surovu. Bendravimas su jais sustiprino potraukį į odontologiją. 1980–1981 m. mes ieškojome naujų būdų, kaip tobuliau padėti pacientui, turinčia sudėtingų odontologinių problemų. Pagrindinės implantologijos idėjos – O. Surovo, o visapusišką palaikymą ir tvirtą užnugarį suteikė mūsų odontologijos patriarchas prof. S. Čepulis. Odontologinė implantologija Sovietų Sąjungoje tada buvo draudžiamas gydymo būdas. Tai buvo iššūkis ne tik patiems, bet ir tuometei stomatologijai. Prof. S. Čepulio, prof. J. Žekonio, Kauno klinikų vyr. gydytojo P. Jašinsko, mūsų kolegos Amerikos lietuvio V. Vaitkaus metodinė ir visapusiška pagalba šioje srityje leido mums sukaupti pakankamai žinių. 1981 m. prof. S. Čepulis su kolega A. Černikiu atliko pirmąją endoosalinę implantaciją Kauno klinikose. Absoliučiai viską, kas buvo reikalinga šiai metodikai įdiegti (implantatus, įrankius, operacinę metodiką, operacinę techniką, protezavimo metodiką) – mes kūrėme ir gaminome patys. Yra išlikę įrankių, dalis jų yra Medicinos muziejuje, dalis – dar pas mus.

Vėliau pradėjome gaminti ir taikyti klinikinėje praktikoje poantkaulinius implantatus ir implantatus iš aliuminio oksido keramikos. Tai truko apie 4 metus, kol sulaukėme grėsmingų komisijų iš Maskvos, jos buvo atvažiavusios net keletą kartų. Visą patikrinimų laviną pavyko atlaikyti. Mūsų pastangomis 1985 m. kovo mėnesį implantologija buvo legalizuota Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje. Tų pačių metų rudenį Kaune pradėti organizuoti sąjunginiai dantų implantacijos kursai, į kuriuos atvykdavo gydytojų brigados iš visos Sovietų Sąjungos. O mums trims – O. Surovui, A. Černikiui ir man – šiuose kursuose penkerius metus teko dėstyti. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, nes reikėjo dirbti klinikinį ir eksperimentinį darbą, rengtis kursams ir kartu dėstyti implantologijos pagrindus garbiems docentams ir profesoriams, atvažiavusiems iš visos Sovietų Sąjungos. Tačiau tai buvo ir labai vertingas profesinės raidos ir gyvenimo etapas, kuris užgrūdino ir suteikė daug žinių bei profesinių gebėjimų. Kartu su klinikiniu darbu mes dirbome ir mokslinį darbą. 1988 m. A. Černikis, o 1989 m. – ir aš, Maskvos centriniame stomatologijos mokslinių tyrimų institute pirmieji Lietuvoje apgynėme odontologinės implantologijos srities medicinos mokslų kandidato disertacijas. Tame institute niekas iš lietuvių nebuvo apgynę disertacijų, o mums tai pavyko padaryti iš pirmo karto, todėl labai džiaugiamės ir didžiuojamės. Mūsų darbai tada buvo tikrai brandūs – ir jie negalėjo to nepripažinti ir neaprobuoti, nes patys, atvykę į Kauną, mokėsi implantologijos pagrindų. Šiandien implantologija – įprastinė klinikinės odontologijos metodika, kuri leidžia mums savo pacientams suteikti šiuolaikinę, pasaulio standartus atitinkančią, odontologijos pagalbą.

Ką Jums reiškia šis Šv. Apolonijos apdovanojimas?

Man odontologija yra viskas: gyvenimo būdas, darbas, kartais netgi ir poilsis. Ši nominacija ir įvertinimas, aišku, man buvo labai netikėtas ir malonus, nes aš tikrai labai daug širdies esu atidavęs odontologijai ir tam, kas susiję su odontologų bendruomene. Šv. Apolonijos nominaciją aš vertinu kaip profesinės veiklos Olimpą. Labai malonu, kad buvau pastebėtas ir Kauno krašto odontologų bendruomenė mane pristatė kaip kandidatą šiai nominacijai gauti. Džiaugiuosi ir esu nuoširdžiai dėkingas visiems mane palaikiusiems žmonėms.

Lietuvoje populiariausias yra krepšinis, o Jūs žaidžiate lauko tenisą. Kodėl būtent susidomėjote šia sporto šaka?

1983 m. Kauno stomatologijos poliklinikoje viename kabinete (tik skirtingomis pamainomis) dirbau su Lietuvos teniso legenda kolega S. Labanausku, daugkartiniu Europos ir Pasaulio teniso dvejetų senjorų čempionu. Tada jis man sakė: „Juozai, važiuojam, aš tave pamokysiu, tu pamatysi, koks nuostabus sportas yra tenisas.“

Tuo metu buvau visiškai pasišventęs odontologijos praktikai ir ypač implantologijai. Ir tik po septyniolikos metų – 2000 m. – mes su geru draugu A. Černikiu nutarėme išbandyti šį sportą. Tenisas – malonumas, masažas, sportas, aktyvus poilsis, bendravimas. Tada tenisą taip pat bandė žaisti kolegos Ž. Jonaitis ir A. Vadopolas. 2002 m., būdami dar visiškai žali, mes keturiese Nidoje surengėme tarpusavio varžybas. Tai tapo tradicija ir šių metų gegužės mėnesį Nidoje įvyks jau 13-asis Lietuvos odontologų lauko teniso čempionatas, kuriame, tikiuosi, dalyvaus 40–50 vyrų ir 25–30 moterų. Be Nidos renginio, mes organizuojame Lietuvos odontologų teniso turnyrus Šiauliuose, Ignalinoje, Klaipėdoje. Kovo 21 d. Klaipėdoje vyks teniso dvejetų odontologų pirmenybės. Jų metu esame nusprendę įkurti odontologų teniso klubą. Šių metų vasarą Roterdame vyks Pasaulio gydytojų teniso čempionatas. Dedame daug vilčių, kad mūsų rektoriaus prof. R. Žaliūno iniciatyva ir jo svarus žodis turės įtakos, kad odontologai būtų priimti į Pasaulio gydytojų teniso sąjungos gretas. Tada ir mes galėtume dalyvauti tose pirmenybėse.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo gyvenime? Galbūt turite gyvenimo credo, kuris jus palaiko, sustiprina?

Arčiausiai širdies man yra dvasinės vertybės, kurios profesinėje mūsų veikloje yra itin svarbios. Mes turėtume matyti žmogų, jo problemas, jo kančią ir gydyti pirmiausia ne ligą, o ligonį. Tada mes būsime doresni, laimingesni, o širdyje bus geriau visiems. Visada savo gyvenime laikausi Motinos Teresės žodžių: „Geri darbai rytoj bus užmiršti, vis dėlto daryk gerus darbus.“ Gerumas visada grįžta su kaupu.

Dėkojame Jums už pokalbį.

 

Raimonda Janušauskaitė