Spausdinti

Ar dar mokame džiaugtis kitų pasiekimais?

Prof. dr. Ineta Dabašinskienė, VDU Tarptautinių ryšių prorektorėLapkričio 6 dienos vakarą Kauno valstybiniame dramos teatre vyko iškilmingas renginys, skirtas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) tarptautinių studijų 25-čiui paminėti.

Visokių iškilmių stebime ne taip jau ir mažai, ir šis renginys, ko gero, nevertas būtų atskiro komentaro, nes nieko ypatinga lyg ir neįvyko. Universitetai vienas po kito organizuoja šventes, jubiliejus, pagerbimus ir kitokius daugiau ar mažiau svarbius įvykius.

Tik šį kartą, vardan žanrų įvairovės, norisi ne kritikuoti, ne postringauti apie kolegų daromų darbų prasmę ar esmę, o pasidžiaugti, kad LSMU surengė puikią šventę savo bendruomenei, ypač studentams ir alumnams. Net ilgesnis nei dviejų valandų renginys neprailgo, stebint įdomiai surežisuotą programą, klausantis studentų ir Kauno simfoninio orkestro muzikinių intarpų. Studentų ir dėstytojų pasakojimai, jų atsiminimai žengiant pirmuosius žingsnius tarptautiškumo link  buvo jaudinantys ir svarbūs tiems, kurie stovėjo prie ištakų, prisidėjo kuriant ir prisiimant atsakomybę.

Kai žiniasklaidos dėmesys dažniausiai krypsta į tuos „daktarus“, kurie žino visas aukštojo mokslo ligas bei jų gydymo eigą, tikrieji gydytojai kukliai ir be jokio teatrališkumo (nors scena tikro teatro) kalba apie tai, kas buvo svarbu jiems tame kelyje, kokių būta sunkumų. Į sceną kviesti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinomi gydytojai, dėstantys užsienio studentams, daug prisidėję, kad žinia apie Lietuvos medicinos mokslus ir studijas pasklistų plačiau.

Į šį universitetą važiuoja studijuoti ne tik iš besivystančio pasaulio šalių, bet ir Izraelio, Vokietijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Kanados studentai, patvirtindami, kad Lietuvos medicinos mokslai yra labai gerai vertinami ir pripažįstami. Kokybė garantuoja sėkmę. Šio universiteto nepamatysi besigalynėjančio reitingų sąrašuose, nes reitingai ne visagaliai. Profesionalumas, reiklumas, atsakomybė ir kiti kriterijai, atrodo, svarbesni LSMU.

Prie šios panegirikos LSMU norėčiau paminėti ir vieną pavardę, kad būtų ne per daug abstraktu – tai profesorė Angelija Valančiūtė, ne vienerius metus „arusi“ tarptautinių studijų vagą, mačiusi ir šilta, ir šalta, įtikinusi užsieniečius net tais gūdžiais 1990-siais patikėti Lietuvos aukštuoju mokslu ir jo perspektyva. Šiandien, kaip ir visada, ji švyti vidine inteligencija ir džiaugiasi, kad universiteto nepamiršta net ir patys pirmieji, anuomet pasiryžę išmėginti lietuviškąsias medicinos studijas ir nuėję iki daktaro laipsnio.

Profesorės vaidmuo tarptautiškumo kontekste svarbus ir kitų universitetų atstovams, nes ji buvo atvira, draugiška ir pasirengusi dalytis savo patirtimis ir su kauniečiais, ir su vilniečiais, dar tik mėginantiems ieškoti pasaulio regionų, kuriems Lietuva būtų patraukli vieta studijoms. Dalintis įspūdžiais, žinojimu, patirtimi – tai ne unikali prof. A. Valančiūtės savybė, daugybė skirtingų universitetų dėstytojų ir mokslininkų bendrauja ir sėkmingai bendradarbiauja įvairiose srityse.

Tačiau drauge ieškoti, tirti, diskutuoti, prieštarauti, džiaugtis ir taip atrasti erdvę bendrai dalijimosi kultūrai vis tik galėtų tapti dažnesniu reiškiniu akademiniame gyvenime. Net jeigu tokia patirtis daugumai universitetuose yra kasdienybė, to pasakyti apie aukščiausius administracijos ešelonus negalime. Būti geresniu, svarbesniu, įtakingesniu ir kitokiu -esniu ar –iausiu tampa svarbiausia aukštosios mokyklos egzistencine filosofija. Kai kiti mažai kalba apie tave, tenka pačiam imtis tokios misijos…

Kad nereikėtų kalbėti nei apie tą uodegą, nei apie šunį, norisi pasakyti, kad LSMU tikrai vertas gražių žodžių už savo pasiekimus, bet dar labiau už tai, kad jame yra tų, kuriems dalijimosi kultūra ir džiaugsmas yra jų savastis.

O ką aš norėjau pasakyti, kad ir aš ten buvau, viską mačiau ir girdėjau, džiaugiausi už juos ir su jais…

 

Prof. dr. Ineta Dabašinskienė, VDU Tarptautinių ryšių prorektorė

VDU inf.