Spausdinti

Vasaros praktika užsienio ligoninėse (II dalis)

Tęsiame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų pasakojimų ciklą apie vasaros praktiką užsienio šalių ligoninėse. Šį kartą įspūdžiais dalijasi Lukas Galkus, Severija Pažemeckaitė ir Valdonė Kolaitytė.

Lukas Galkus, IV kurso medicinos studentas, visą mėnesį dirbęs Kinijos Uhano (Wuhan) ligoninės Traumatologijos skyriuje, džiaugėsi įgytomis žiniomis, stebėjosi milžiniškais pacientų srautais

Kas paskatino rinktis Kiniją? Koks žmonių požiūris į atvykėlius?

Apie galimybę per LiMSA (Lietuvos medicinos studentų asociacija) mainų programą išvykti ir atlikti praktiką užsienio ligoninėje žinojau jau nuo pirmojo kurso, todėl baigęs tris kursus jau buvau apsvarstęs visas galimas praktikos šalis. Praeitą vasarą teko lankytis Taivane, viename iš Tarptautinės medicinos studentų asociacijų federacijos (IFMSA) renginių. Būtent tada buvau labai sužavėtas Rytų Azijos kultūra ir gamta, todėl apsispręsti buvo labai lengva ir natūralu – norėjau grįžti į Aziją.

Dauguma sutiktų kinų – draugiški ir paslaugūs atvykėliams. Didesniuose miestuose, pvz., Pekine, Šanchajuje ar Siane (Xian), kinai į atvykėlius dėl labai didelio turistų skaičiaus reaguoja natūraliai. Vis tik mieste, kuriame man teko atlikti vasaros praktiką, kinus labai stebina europiečiai – jie drąsiai prašo kartu nusifotografuoti, nors ir laužyta anglų kalba bando užmegzti pokalbį su atvykėliu. Dėl tokio kinų smalsumo nutinka ir linksmų situacijų. Pavyzdžiui, metro vienas keleivis mane užkalbino, nes atpažino mane matęs ryte ligoninėje per vizitacijas, kai su gydytoju ir kitais rezidentais apžiūrėjome jo giminaitį. Tuomet jis nedrįso manęs užkalbinti, bet atpažinęs metro nusprendė paklausinėti, iš kur esu, ką veikiu šiame mieste.

Papasakok apie šios šalies sveikatos sistemą. Kaip apibūdini vietos žmonių požiūrį į savo sveikatą?

- Atsisveikinimo vakaras su vietiniais medicinos studentais ir atstovais iš ligoninės, kurioje atlikau vasaros praktiką.Kinijoje dauguma sveikatos priežiūros paslaugų yra mokamos, todėl nemažai daliai žmonių sunku gauti reikiamas sveikatos paslaugas. Sveikatos sistemos administravimą ir valdymą sunkina milžiniški pacientų skaičiai. Labai gerai prisimenu, kai pirmą praktikos dieną su man paskirtu gydytoju ėjome per polikliniką – žmonių skaičius atrodė tiesiog nesuvokiamas. Man nespėjus nieko pasakyti, gydytojas įgarsino mano mintis: „Panašu į prekybos centrą, ar ne? Dėl tokio skaičiaus žmonių kiekvienam jų gydytojas gali skirti vos 5 minutes“.

Susidarė įspūdis, kad vietiniai nekreipia per didelio dėmesio į savo sveikatą: labai daug žmonių rūko, kai kuriems trūksta žinių apie elementarią higieną. Kita vertus, labai nustebino vyresnių žmonių požiūris į aktyvų gyvenimą. Kasryt eidami ligoninės link praeidavome parką, o jame šokdavo ir sportuodavo šimtai senjorų.

Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Pagrindinis iššūkis – kalba. Šalyje mažai žmonių, kalbančių angliškai, net sostinės pagrindinės stoties informacijos punkte personalas nešnekėjo ir nesuprato angliškai. Tai dažnai sunkino keliones, bet kartu suteikė ir neįkainojamos patirties. Džiugu, kad ligoninėje man paskirtas gydytojas puikiai kalbėjo anglų kalba, todėl praktikoje šiuo aspektu sunkumų nekilo.

Ką veikei laisvalaikiu? Ar patyrei kokių nuotykių? Jei taip, kokių?

Kelionė Yulong upe. Laisvu laiku keliavome po Kiniją.Laisvalaikiu su kitais mainų programos studentais keliavome po Kiniją. Mainų programa truko tik mėnesį, tačiau spėjome pamatyti labai daug: didžiąją kinų sieną, Uhano kalnus, Terakotinę armiją, Sindziango kalnus, Fenikso miestelį. Nuotykių patyrėme turbūt per visas keliones: išgyvenome didžiausią miesto potvynį per 50 m., kelias valandas keliavome žemiausia traukinių klase.

Kokių žinių įgijai praktikos metu?

Ligoninėje praktikavausi traumatologijos skyriuje. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes turėjau progą daug pamatyti ir išmokti. Man paskirtas gydytojas per kiekvieną operaciją užduodavo klausimus, skatindavo mąstyti kritiškai, mokė vertinti rentgeno, KT nuotraukas, aiškino, kodėl procedūros atliekamos būtent taip. Po savaitės stebėjimo gavau progą ir pats asistuoti. Gydytojai labai palankiai vertina studentus, jaučiama abipusė pagarba.

Ar rekomenduotum ir kodėl ir kitiems vykti ten atlikti praktiką?

Tikrai taip, Kinijoje pats turėjau labai produktyvią ir profesionaliai organizuotą praktiką. Kinija yra labai didelė ir įvairi šalis, todėl visi keliautojai suras joje kažką artimo ir įspūdingo.

 

IV kurso medicinos studentė Severija Pažemeckaitė džiaugėsi mėnesį praleidusi Kenijoje, Nakuru mieste. Ji praktiką atliko Chirurgijos bei Akušerijos ir ginekologijos skyriuose. Būsimoji gydytoja ne tik stebėjo vietinio medicinos personalo darbą, bet ir pati atliko net dešimt cezario pjūvio operacijų.

Vasaros praktikai pasirinkai vieną iš Afrikos valstybių – Keniją? Kodėl?

Rinkausi Keniją dėl galimybės kuo daugiau išmokti ir kuo daugiau padaryti savomis rankomis, todėl dirbau Chirurgijos bei Akušerijos ir ginekologijos skyriuose. Galvoje kirbėjo noras pamatyti man dar neatrastą žemyną. Be abejo, buvo nemažai skeptiškų nuomonių, kodėl iš visų šalių pasirinkau tokią neišsivysčiusią, gana nesaugią ir mažai ko galinčią išmokyti šalį. Dabar, grįžusi su tikrai dideliu naujų žinių kiekiu, didžiuojuosi savo pasirinkimu. Visas 5 savaites mane lydėjo didelė sėkmė, nes turėjau galimybę pamatyti įvairialypį Kenijos gyvenimą. Apsistojau pas du gydytojus rezidentus, kurie mane saugojo ir rūpinosi visą praktikos laiką

Kokių įspūdžių parsivežei iš šios šalies?

Patys pirmieji įspūdžiai turbūt ir buvo, kad supratau – žmonės čia labai draugiški ir linkę padėti. Tam įtakos galėjo turėti tai, kad buvau ne vietinė – mieste, kuriame dirbau, buvau vienintelė baltaodė, todėl ištiesti pagalbos ranką jiems taip pat buvo tarsi egzotika.

Kokius sunkumus teko įveikti?

Sunkiausias išbandymas ir didžiausia baimė buvo vykti vienai. Jau skrisdama žinojau, kad Nakuru mieste, kuriame dirbsiu, būsiu viena baltaodė, kaip vietiniai vadino „mazunga“. Dar prieš išskrisdama šiek tiek domėjausi Kenija ir ko galiu ten nuvykusi tikėtis. Nors šalyje ir itin žemas pragyvenimo lygis, tačiau pirmasis vaizdas, išlipus iš lėktuvo, buvo kur kas slogesnis negu mano įsivaizdavimas – skurdas, šiukšlės, žalumos trūkumas ir minios žmonių.

Papasakok apie darbo sąlygas šioje šalyje.

Darbo sąlygos valstybinėje ligoninėje labai skiriasi nuo Lietuvos. Nakuru valstybinė ligoninė suskirstyta į atskirus pastatus, iš kurių kiekviename įsikūręs skirtingas skyrius. Į ligoninę taip lengvai nepateksi: šalia vartų stovi apsauginiai su ginklais. Jiems turi parodyti savo darbuotojo kortelę bei daiktus, kuriuos nešiesi su savimi. Tokia apsauga paplitusi visoje šalyje, ypač padidinta po išpuolių Nairobio prekybos centre bei Garisos universitete. Norėdamas patekti pas gydytoją, turėsi susimokėti 100 šilingų mokestį ir už kiekvieną procedūrą ir vaistus taip pat teks susimokėti. Kenijoje didžioji dalis gyventojų skursta, todėl net valstybinė ligoninė pasiekiama ne visiems. Tačiau yra vienas skyrius, kuriame paslaugos nemokamos, tai – gimdykla. Trims moterims gali tekti dalytis viena lova, galimybės gauti vaistų nėra. Yra tikimybė, kad patalpoje, kurioje gimdo 10 moterų vienu metu, tavo vaiką gali supainioti. Tačiau taip bent jau minimaliai yra garantuojama šiokia tokia nemokama sveikatos priežiūra. Valstybė skiria tikrai labai nedidelę dalį biudžeto sveikatos apsaugai. Naujų gydytojų šioje šalyje parengiama labai mažai. Jie gyvena gana pasiturimai, stažuojasi Europoje bei Amerikoje, o vėliau, vos tik įgiję patirties ir sulaukę 30–35 metų, išeina iš valstybinių ligonių dirbti į privačias, kur sąlygos ir algos juos tenkina. Gydytojų kolektyvas valstybinėje ligoninėje labai jaunas ir dažnai keičiasi ir, kaip jie patys įvardija: „Didžiausia problema – mes žinome, kaip tai atlikti, to mokėmės, bet, deja, neturime tam sąlygų“. Miesto, kuriame gyvena 300 tūkst. gyventojų, valstybinėje ligoninėje gydytojai turi vieną ultragarso aparatą, ligoniams nėra atskirų lovų, būtinų vaistų. Tokios sąlygos gydytojams ir ligoniams atrodo įprastos. Gydytojai turi prisitaikyti ir bandyti palengvinti situaciją. Vietos gyventojų požiūris tiek į gimimą, tiek į mirtį man buvo netikėtas – šioje ligoninėje nemačiau džiaugsmo sulaukus naujagimio, ir nemačiau liūdesio ko nors netekus. Nėščiosios dažniausiai neturėjo galimybės atlikti ultragarso tyrimo, todėl nežinodavo nei būsimo kūdikio lyties, nei vaisių skaičiaus. Ne kartą mačiau moterų nusivylimą sulaukus dvynukų bei džiaugsmą dėl gimdymo komplikacijų, kai per cezario pjūvio operaciją moteris turi galimybę pasirinkti kiaušidžių perrišimą – vienintelę paprastai moteriai pasiekiamą kontracepciją. Žinoma, emocijos visai kitokios privačiose ligoninėse (privačios ligoninės panašesnės į lietuviškas gydymo įstaigas), tačiau valstybėje jų nėra daug.

Ką naudingo išmokai, sužinojai?

Su kolegomis.Išmokau ir pamačiau tikrai daugiau nei tikėjausi skrisdama į šią šalį. Visas 5 savaites dirbau gimdykloje ir gimdyklos operacinėje. Po pirmųjų dienų ten teko kovoti su savo pačios emocijomis, bet vėliau įpratau ir prisitaikiau. Džiaugiausi galimybe išmokti, orientuotis ir greitai mąstyti. Naujagimiai, kurių per dieną vienas po kito gimsta apie 40, yra vienoje patalpoje ir visi dedami į vieną lovelę, todėl vos pagimdžiusi moteris privalo pasiimti savo vaikutį ir išeiti – ji turi užleisti vietą kitai. Gimdyvės klykia iš skausmo, naujagimiai kartais miršta, nes ten nėra net deguonies aparatų. Tada supranti, ką reiškia nemokama gimdykla. Dirbau gimdyklos operacinėje, kantriai asistuodavau cezario pjūvio operacijų metu, kaskart gaudavau atlikti vis daugiau, kol paskutinę savaitę atlikau 10 cezario pjūvio operacijų, o chirurgas man asistavo. Esu labai laiminga ir dėkinga už ten buvusių gydytojų kantrybę ir jų pačių norą mane kuo daugiau išmokyti. Gera buvo jaustis naudinga ir kartu suprasti kitokį požiūrį į jauną žmogų. Tiksliai žinojau, kad dėl galimybės išmokti aš pasirinkau Afriką.

Ar rekomenduotum ir kitiems vykti į Keniją, kodėl?

Tokiai šaliai kaip Kenija reikia pasiryžimo, noro ir drąsos. Turi suprasti riziką ir žinoti, kad atsargumas bus tavo palydovas visą praktikos laiką. Žinoma, žinios ir patirtis, kurias atsivešite iš šios šalies, bus neįkainojamos.

 

IV kurso medicinos studentė Valdonė Kolaitytė net du nesius dirbo Kinijoje: Honkongo saloje ir žemyninėje šalies dalyje. Jai ne kartą teko asistuosi ilgiau nei dvylika valandų trukusiose operacijose, stebėti įdomias kepenų transplantacijos operacijas.

Kodėl nusprendei vykti į Aziją?

Paskutinė praktikos diena Prince of Wales ligoninėjePasirinkau šią šalį, nes prieš tai jau buvo tekę lankytis Tarptautinės medicinos studentų federacijos (IFMSA) generalinėje asamblėjoje Taivane, kur sužavėjo gamta, sudomino Rytų šalių kultūra. Sužinojau daugiau sveikatos sistemos ypatumų. Norėdama pratęsti pažintį su Rytų šalimis pasirinkau atlikti vasaros praktiką Honkonge. Praktiką atlikau Karalienės Marijos ir Velso princo (Queen Mary bei Prince of Wales) ligoninėse – tad praktikos metu teko gyventi ir praktikuotis tiek Honkongo saloje, tiek žemyninėje dalyje. 

Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Didžiausi iššūkiai su kuriais susidūriau – įvairiausių dokumentų pildymai ir pažymų tvarkymai. Iki pat atvykimo į Honkongą nebuvau tikra, ar visi dokumentai, leidžiantys atlikti praktiką, pasieks reikiamas institucijas laiku. Kitas iššūkis buvo priprasti prie drėgno paatagrąžių klimato bei daugiau nei 10 °C temperatūros skirtumo lauke ir patalpose, kur vėsuma palaikoma oro kondicionieriaus pagalba. Buvo ir daugiau nesklandumų, tačiau viskas susiklostė sėkmingai.

Kokiuose skyriuose atlikai praktiką? Ką įdomaus pamatei?

Labai džiaugiuosi, kad galėjau atlikti praktiką skirtinguose chirurgijos skyriuose. Karalienės Marijos ligoninėje daugiausia stebėjau ir įsitraukiau į kasos, kepenų ir tulžies latakų chirurgijos bei kepenų transplantacijos chirurgų komandų darbą. Sutapo, kad praktikos metu teko stebėti pirmą kartą pasaulyje taikomą kepenų transplantacijos metodiką. Pacientas nebegalėjo laukti kepenų transplantacijos iš mirusio donoro. Esant per mažam persodinamų kepenų tūriui iš vieno potencialaus donoro, buvo persodinamos dviejų donorų skirtingos kepenų skiltys. Taip pat teko dalyvauti pacientų konsultacijų metu, stebėti ir prisidėti atliekant gydomąsias ir diagnostikos procedūras, asistuoti operacijose, kurios kartais trukdavo net daugiau kaip 12 valandų. Po praktikos šioje ligoninėje gilinau žinias Velso princo ligoninėje plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje. Praktikos metu asistavau bei stebėjau planines bei skubias operacijas, dalyvavau bendrose vizitacijose, stebėjau darbą konsultacinėje klinikoje, stebėjau lazerio procedūras. Susipažinau su medžiaga, dėstoma medicinos studentams.

Ar rekomenduotum mūsų Universiteto studentams vykti padirbėti į Honkongą?

Įtemptas darbas ir didelis gyvenimo tempas, akimis neaprėpiamos dangoraižių džiunglės ir nenutrūkstamas žmonių ir mašinų srautas – tai Honkongas. Šiame mieste yra daug vietų, kuriose galima atitrūkti nuo miesto šurmulio, atsipalaiduoti ir atgauti jėgas. Tad Honkongas yra tinkamas pasirinkimas tiems, kurie žavisi Rytų kultūra, nebijo tolimos kelionės, intensyvaus darbo praktikos metu ir yra nusiteikę skirti laiko dokumentacijai tvarkyti ir mokytis valgyti lazdelėmis!

 

Lina Pankratjevaitė